Perlojos viešas reikalas
Kovo 10 dieną, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, Perlojos istorijos muziejuje vyko renginys „Perlojos Respublika – mitas?“ Šia tema pranešimą skaitė Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, Perlojos istorijos muziejaus draugų klubo narys, perlojiškis Sigitas Lūžys.
Kartu su muziejaus draugų klubu pradėtos diskusijos „Mums rūpi Perlojos istorija“ cikliškai keliauja Perlojos istorijos takais. Ankstesniame renginyje padiskutavę apie jaunystę kuriant Perlojos Respubliką, šįkart jau pats temos pavadinimas kėlė intrigą, žadino smalsumą. Ką šiuo klausimu būtų galima pasakyti. Kadangi šią temą Sigitas Lūžys jau buvo išdėstęs tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Latvijoje, šįkart buvo svarbu pristatyti sukauptas mintis perlojiškiams. Pranešime remtasi surinkta ir išanalizuota tarpukario Lietuvos spaudoje aptikta informacija apie Perlojos Respubliką.
Šių eilučių autorė ir renginio koordinatorė pristatydama daugeliui, o gal ir visiems, puikiai pažįstamą prelegentą, susirinkusiuosius ragino išklausius pranešimą diskutuoti, dalintis savo mintimis.
S. Lūžys kalbą pradėjo intriguojančiu teiginiu, kad apie Perlojos Respubliką Lietuvos 1918-1920 m. spaudoje nėra nė mažiausios užuominos. Pirmosios žinios pasirodo tik 1920 metais. Kodėl? Gal Lietuvos spauda gyveno kitais reikalais? Gal dar nebuvo pajėgi pasiekti Perlojos? Tačiau kitose vietose vadinamos respublikos minimos, bet juk šiandien jos užmirštos, o tik Perlojos Respublika mini savo 100 metų sukaktį.
Kas tuo metu buvo svarbu Lietuvoje? S. Lūžys pacituoja 1918 metų lapkričio 14 dieną „Lietuvos aide“ išspausdintą Lietuvos Valstybės Tarybos kreipimąsi į Lietuvos piliečius. „Norėdama atsiremti prieš visus mūsų priešus, Valstybės Taryba drauge su josios paskirtaisiais ministeriais praneša jums, kas reikia tuojau daryti. Negaišdami nei dienos, kiekvienoje parapijoje susirinkite visi vyresnieji, be kalbos ir tikybos skirtumo, ir išrinkite Parapijos Komitetą iš penkių arba septynių žmonių. Išrinktasai Komitetas turi tuojau paimti į savo rankas tvarkyti apylinkės gyvenimą. Tasai Komitetas tuojau turi pasikviesti stiprius ištikimus vyrus ir sudaryti iš jų miliciją. Milicijos darbas yra saugoti ramius žmones nuo visokių grobikų ir užpuolikų ir palaikyti viešąją tvarką. (...) Žinokite visi Lietuvos piliečiai, kad Valstybės Taryba remsis jūsų išrinktaisiais Parapijų ir Apskričių Komitetais ir drauge su jumis ves Lietuvą į laisvę, laimę ir gerovę.“ Tas raginimas tikėtina buvo žinomas ir perlojiškiams. Lietuva kūrėsi skirtingai nei didžiosios valstybės, kuriose pirmiausia susiburdavo kariška jėga, o vėliau buvo formuoja civilinė valdžia. Lietuvos Taryba skatino savivaldą, kurios dėka regionai būrėsi apie centrinę valdžią. Perlojiškiai ir vėl savo Respubliką kūrė pradėdami nuo ginkluotų vyro būrio, ir tik tuomet buvo sušaukta sueiga ir suformuota civilinė vadovybė.
Bet kodėl keliame klausimą dėl Perlojos Respublikos mitologizavimo? Anot pranešėjo, Perlojos Respublikos susikūrimo ir egzistavimo pradžios rašytinių duomenų nėra, o vėliau spaudoje randami aprašai vaizduoja Perloją kaip legendą, kurios kariuomenės ir gyventojų skaičius vis augo, o Perlojos Respublika įgavo ypatingą vaizdą. Pavyzdžiui, kaip „Vilniaus garse“ apie Perloją rašo Liausmaris: „Perlojiečiai ir dabar dar karingi. Kariavo su caro valdžia, 1918 metasi sukilo prieš vokiečius, krapštė po truputį bolševikus, nepabijojo ir lenkų. (...) Susispietę į 200 vyrų šauliuosna ir, turėdami ginklų, darė žygius į Marcinkonis ir toliau, vaikydami lenkus. Vadus turi prityrusius, turi felčerius, arklius. Keliolika tarnauja kariuomenėj, vis vyresniaisiais. Žygiai atliekami slapta, veikia drąsiai, gudriau, geriau negu kariuomenė. Jaunimas veiklus, apsišvietęs. Vienybė pavyzdinga. Vienu žodžiu – tai pavyzdingas kampelis.“ O jau kitame laikraščio numeryje tas pats autorius mini, kad Perloja didelė gyvenvietė, kuri turi 3000 gyventojų. „Gyventojų tarpe nepaprastas dzūkų šaly tautinis supratimas. Perlojietis neduos save nuskriausti nei rusui, nei žydui, nei kam kitam. Laikraščius skaito dažnai. Dauguma, beveik visi, moka skaityti.“ Argi tai ne mitologizavimas? S. Lūžys ragino atkreipti dėmesį į jo skaitomas ištraukas – jose neminimos pavardės. Matyt tada ne asmenybės buvo svarbios, bet vieningai ginamas viešasis interesas. Perloja pagrįstai vadinama Respublika, ir ne tik dėl struktūriškai atitinkančios respublikos sandaros, bet labiausiai dėl viešo intereso. Kas gi yra respublika, tai lotynų kalbos žodis res publica į lietuvių kalbą verčiama viešas interesas. Perlojiškiams viešas interesas buvo svarbesnis už asmenų iškėlimą.
Vėlesniais metais laikraščiai jau pamini kun. I Šoparą, kad jį pakeitęs kun. L. Petkelis. O 1930 m. „Karys“ jau paskelbia ir Perlojos kovotojų pavardes. „Perlojos Respublikos galva iš pradžių buvo Jonas Česnulevičius, vėliau kun. Petkelis. Česnulevičius buvo sutvėręs vietos šaulius, tai buvo ginkluota jėga. Jonas Svirskas, Juozas Lukoševičius, Zigmas Jonytis, Vacius Važgys, Juozas Jonytis pirmieji šauliai. 1919 m. sausio 6 d. šis būrys, pasidalinęs į dvi dalis, apšaudė lenkus, grįžtančius iš Rusijos. Lenkų buvo per 100 žm. Jų buvo nukautų ir sužeistų.“ – rašo Akiras–Biržys.
Sklandantys pasakojimai apie Perloją gali staiga nublankti, kai į rankas pakliūva lenkų okupuotos Lietuvos dalies laikraštis. Perloja ten aprašoma kaip nyki nė mokyklos neturinti gyvenvietė, kur nėra mokyklos o „kartais (į mėnesį vieną ar du kart) atvažiuoja iš Mitraukos valdinis mokytojas, kuris stengiasi pamokyti vaikus lenkų kalba.“ Čia kalbama apie Perlojos Anošalį, kur buvo lenkai. Bet neatidus skaitytoja greitai gali apsirikti ir nusivilti Perlojos situacija.
Pasak prelegento kasmet garsas apie Perlojos Respubliką tik augo, juk buvo ir Jurgio Gliaudos Amerikoje išleistas romanas „Perlojos Respublika“.
J. Jonytis paklausė, ar tik spaudoje neminėdami pavardžių autoriai neparodė sumenkinimo Perlojos Respublikai. S. Lūžys akcentavo, kad turėtume kaip tik didžiuotis, kad perlojiškiai viešą reikalą gynė vieningai ir neieškodami sau garbės, nesipuikuodami savimi, bet siekdami laisvės.
Žmonės dėkojo už įdomų pranešimą. Kitiems kilo klausimas, o kaip šįmet bus minima 100-mečio sukaktis, kaip pasiekti tokią vienybę, jog viešas reikalas būtų svarbesnis už asmenines ambicijas.
Iki lapkričio mėnesį švenčiamos sukakties dar yra laiko diskusijoms, todėl muziejus kartu su muziejaus draugų klubu tęs pradėtą diskusijų ciklą „Mums rūpi Perlojos istorija“.
Marija Lūžytė Autorės nuotraukoje Sigitas Lūžys