Magdeburginio miesto centras
Merkinės rinkos aikštė XVIII amžiuje
Parengė: Žygimantas Buržinskas

Merkinės centrinės dalies vaizdas XVIII a. II pusėje

MERKINĖS RINKOS AIKŠTĖS RAIDA

Merkinėje turgaus aikštė arba turgavietė minima jau XV a. pabaigoje. Detalesni duomenys apie aikštę pateikiami Stanislovo Beinarto 1558 m. surašytame Merkinės valakų inventoriuje, kuriame nors miestas ir neaprašytas detaliai, minima turgaus arba rinkos aikštė, kurią supo 26 sklypai ir miesto gatvės su 182 sklypais. Patį turgaus aikštės susiformavimą lėmė pagrindinių kelių kryžkelė Gardino, Nemunaičio, Kauno ir Vilniaus kryptimis. Merkinė nuo pat viduramžių buvusi pagrindinių valstybės kelių sąnkryžoje tapo vienu pagrindinių prekybos centrų regione. 1569 m. miestui gavus Magdeburgo teises miesto centre buvo pastatyta mūrinė rotušė. Aplink aikštę atsirado mūrinių pastatų. Iškilo dviejų aukštų burmistro Tomo Karlovičiaus valdytas pastatas, kuriame 1648 m. mirė Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladislovas Vaza IV.  1605-1615 m. šalia aikštės buvo pastatytas mūrinis dviejų aukštų dominikonų vienuolynas su mūrine bažnyčia. Greičiausiai jau tuo metu galutinai susiformavo ir iki šių laikų mažai pakitusi trapecinė aikštės forma. XVI- XVII a. sąndūroje mieste, tiek aplink aikštę daugiausiai stovėjo vieno aukšto mediniai bei mūriniai pastatai, taip pat kūrėsi smuklės. Pastatuose dažniausiai buvo įrengiama po keletą patalpų, koklinės krosnys, kai kurie iš pastatų turėjo mūrinius rūsius. Per XVII a. vid. karą, kuomet kraštas buvo užimtas ir niokojamas Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Švedijos kariuomenių Merkinė patyrė didelius nuostolius. Mieste gyventojų skaičius galėjo sumažėnti bent per pusę. XVII a. pab. Merkinės seniūnijos inventoriuje prie aikštės minimi tie patys, kaip ir XVI a. vid. 26 sklypai, tačiau bent 9 iš jų buvo neužstatyti. Iš to matyti, kad dar XVII a. pab. buvo jaučiamos XVII a. vid. vykusio karo pasekmės. XVIII a. I pusėje aikštės pietinėje dalyje minimas Merkinės seniūnui Antanui Kazimierui Sapiegai priklausęs mūrinis namas. XVIII a. II pusėje Merkinės seniūno Mato Oginskio iniciatyva aikštės šiaurinėje dalyje, ties Kauno g. kampu buvo įrengta smuklė, kuri miesto aktuose dažnai buvo vadinama tiesiog „Oginskių kafenhauzu“. Iš rašytinių šaltinių žinoma, jog šis „kafenhauzas“ veikė pelningai. XVIII a. pab. minimi dar du mūriniai smuklių pastatai, vienas jų buvęs dviejų aukštų. Dar iki II pasaulinio karo Merkinės aikštės šiaurės vakarų kampe stovėjo dviejų aukštų mūrinis statinys, kurio architektūrinė išraiška galėjo siekti XVIII a. II pusę. XVIII a. pab. – XIX a. I pusėje miestą dažnai niokojo gaisrai, tuo metu gerokai pakeitę miesto senąjį vaizdą. 1795 m. miestui praradus Magdeburgo teises rotušė prarado pirminę savo funkciją. Po 1831 m. sukilimo buvo uždarytas dominikonų vienuolynas, prie aikštės stovėjęs vienuolynas pamažu buvo nugriautas. Viena svarbiausių netekčių miesto istorijoje buvo 1887 m. carinės valdžios nurodymu įvykdytas senosios rotušės nugriovimas, nors pastatas dar prieš porą dešimtmečių miestiečių pastangomis buvo tvarkomas. Po 1863-1864 m. sukilimo prieš carinę Rusiją, vykdant „rusų pradų atkūrimo“ politiką, magdeburginę rotušę pakeitė tipinio projekto rusiškojo stiliaus cerkvė. XIX-XX a. pr. aplink aikštę atsirado nemažai mūrinių pastatų, veikė kelios dešimtys krautuvių. Atkūrus Lietuvos valstybę, Merkinė pamažu ėmė tvarkytis, buvo naujai lauko akmenimis išgrįsta aikštė, nutiesti šaligatviai, kai kur įrengtas apšvietimas, pastatuose įvesta elektra. Aplink aikštę stovėjo 24 pastatai, kurių pusę buvo mūriniai. Šiuo laikotarpiu siekta aikštės centre esančią cerkvę, kaip okupacijos paminklą nugriauti. Merkinė II pasaulinio karo metais buvo du kartus subomborduota, centrinėje aikštėje stovėję pastati buvo sugriauti. Sovietmečiu statant naujus pastatus nebuvo atsižvelgta į šimtmečius formuotus miesto urbanistinius sprendimus, buvo formuojamas sovietinio miestelio įvaizdis.


Merkinės rotušė ir dominikonų bažnyčia. Hipotetinė rekonstrukcija

XVIII a. pab. Merkinės miesto planas

DOMINIKONŲ KONVENTAS

Vienas seniausių dominikonų konventų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Merkinės dominikonų konventas įkurtas 1605 m. buvo vienas seniausių įkurtų dominikonų konventų LDK. Tai vienas iš objektų kuomet šiandien nėra išlikę jokių vizualių pastatų pėdsakų. Dominikonų valdomi pastatai ir teritorija užėmė reikšmingą vietą miesto urbanistikoje, XVIII a. II pusėjė perėmus jėzuitų valdytą rezidenciją dominikonų valdos dar labiau išsiplėtė. Pirminė dominikonų konvento vieta formavo rinkos aikštės pietrytinę dalį ir kartu su rotuše bendrą šios prekybinės erdvės aplinkos įspūdį. Visi istoriniai ir kartografiniai duomenys rodo, jog dominikonų bažnyčia stovėjo kiek nuošaliau nuo aikštės senojoje Vilniaus gatvėje, o pats dviejų aukštų vienuolynas glaudėsi prie aikštės ir gatvės link dvaro kampe. Šalia bažnyčios, šventoriuje buvo kapinės. 1820 m. vienuolyno inventoriuje nurodoma, kad mūrinė bažnyčia buvo pastatyta 1606-1610 m. burmistro Kristupo Steponavičiaus iniciatyva. Bažnyčiai buvo suteiktas Šv. Dvasios, Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Kazimiero titulas. Šiaurės karo metu bažnyčia buvo sugriauta ir nurodoma, kad prieš naujos bažnyčios statybą iš jos tebuvo likusios sienos be skliautų. Šie mūrai buvo panaudoti, kaip naujai perstatomos bažnyčios presbiterija. Vienuolyno vizitacijose nurodoma, kad dar XVII a. siekę bažnyčios mūrai siekė 29 uolekčių (apie 18,6 m) ilgį. Naujos medinės bažnyčios statybos arba pristatymo prie senosios bažnyčios mūrinės dalies darbai vyko 1758 m. iš „geradarių“ lėšų. Pristatytos naujosios medinės dalies ilgis siekė 24 uolekčiai (apie 15,4 m), tad visas bendras bažnyčios ilgis buvęs apie 34 m, pastato plotis buvo 21 uolektis (apie 13,5 m). Du vidutiniai bokštai buvo bažnyčios priekyje, o gale virš altoriaus kilo signatūrinis bokštelis. Dar vienas bokštelis buvo virš bažnyčios frontono. Bokštų viršūnėse kilo geležiniai kryžiai. Pati bažnyčia XIX a. pr. buvo dengta gontais bei skiedromis. Iš pagrindinio fasado pusės į bažnyčią buvo patenkama pro dideles dvivėres duris. Iš šonų prie bažnyčios bokštų iš abiejų pusių buvo po dar vienas duris. Ketvirtos durys buvo šalia bažnyčios choro iš kurio buvo patenkama į šalia bažnyčios buvusias kapines. Bažnyčia turėjo tris navas, kurias skyrė 8 mediniai stulpai. Vidurinės navos lubos buvo lenktos skliauto formos. Nenurodytose vietose minima, kad po bažnyčia buvo įrengti trys rūsiai. Bažnyčioje iš abiejų šonų buvo po septynis langus, dalis jų buvo švino rėmuose, o kiti medžio. Trys langai, taip pat buvo ir bažnyčios pagrindiniame fasade. Be to minimi trys maži langai nenurodytose vietose. Prie bažnyčios atskirai stovėjusi varpinė buvo dviejų tarpsnių, kurios primas aukštas buvo iš rąstų, o antrasis buvo karkasinės konstrukcijos, apkaltas lentomis. Varpinė buvo kvadratinio plano ant mūrinių pamatų. Tiek plotis ir ilgis buvęs 9,5 uolekčių (apie 6 m), varpinėje buvo du varpai.  Ši dominikonų bažnyčia  sudegė 1822 m., kuomet visą miestą nusiaubė gaisras. Po gaisro iš bažnyčios teliko mūro sienos, tačiau šalia vis dar stovėjo varpinė, teritoriją supo tvora ir šalia egzistavo kapinės. Apie vienuolyno mūrinį pastatą, kuris buvo isšdėstęs šalia miesto aikštės informacijos nėra pakankamai daug. 1773 m. edukacinei komisijai panaikinus jėzuitų ordiną, dominikonai perėmė jų turtą Merkinėjė ir buvusį rezidencijos pastatą Senojo Gardino gatvėje (dab. J. Bakšio). Kada tiksliai dominikonai perėjo į šį buvusį rezidencijos pastatą tikslių duomenų nėra. Mūrinis šalia turgaus aikštės dominikonų konvento pastatas nebėra aprašomas ar kitaip minimas jau nuo XIX a. pr. vizitacijos aktuose. Kalbant apie šį pastatą verta atkreipti dėmėsį į tai, kad šioje vietoje mūrinis pastatas stovėjo dar prieš šioje vietoje įkurdinant dominikonus. Vienuolyno pastatai greičiausiai buvo atstatomi po XVII a. vid. karo, minima 1667 m. vienuolyno fundacija. Įdomu tai, kad beveik neegzistuojant rašytiniams šaltiniams, kurie bent kiek detaliau apibūdintų statinį, šis bene vienintelis pastatas turi ikonografinę medžiagą. Šio pastato perimetras pavaizduotas XVIII a. pab. miesto plane, jame pavaizduotas nemažas statinys su dviem flygeliais. 1852 m. nežinomo autoriaus piešinyje matyti, kad statinys buvo iš dalies naudotas, jo sveikoje pirmojo aukšto dalyje veikė krautuvės. Pastato kampinė dalis prie gatvės į dvarą buvo be stogo ir langų. Gyvenama dalis buvo dengta lentų stogu. Šiame piešinyje galima įžvelgti ir pastato architektūrinius sprendimus. Statinys buvo tinkuotas, antrajame jo aukšte buvo mažesni langai nei pirmajame. Dar blogesnę šio vienuolyno būklę iliustruoja XIX a. VII dešimtemčio Napoleono Ordos piešinys, kuriame matyti, kad pastatas visas stovėjo be stogo, mūrai buvo su nukritusiu tinku. Dominikonų pastatai nukentėjo vykstant 1794 m. suikilimui prieš Rusijos imperiją bei 1812 m. karo metu. Šių karo veiksmų metu buvo nuniokotas ir vienuolynas, galbūt dėl to XIX a. pr. vizitacijos aktuose nurodoma, kad šalia miesto aikštės vienuoliams buvo pastatytas naujas nedidelis medinis vienuolyno gyvenamasis pastatas, tačiau pastatas taip pat sudegė 1822 m. miesto gaisro metu. Panašu, kad senasis mūrinis vienuolyno gyvenamasis pastatas nebebuvo šiai paskirčiai naudojamas jau nuo XVIII a. pab. Vėlesni dokumentai liudija, kad dominikonai jau buvo įsikūrę buvusiame jėzuitų ordino pastate bei iki 1831 m. vienuolyno panaikinimo taip pat administravo ir Merkinės parapijos bažnyčią.

Merkinės centrinė aikštė XVIII a. II pusėje  su dominikonų vienuolyno pastatais

Merkinės dominikonų vienuolynas ir bažnyčia

Merkinės dominikonų  bažnyčia

Dominikonų vienuolyno pastatas


Dominikonų bažnyčios hipotetinė rekonstrukcija ir sugretinimas su šiandienine situacija

VAZOS NAMAS

Pastatas, kuriame 1648 m. mirė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Vladislovas Vaza

Pastato istorija iki šiol buvo gana miglota. Apie statinį, neturint susistemintų istorinių žinių, kalbėta įvairiai. Kai kurie tyrinėtojai apsiribojo pastaba, kad šis pastatas veikė kaip smuklė ir kad, be Vladislovo Vazos, čia Šiaurės karo metais taip pat buvo apsistoję Švedijos karalius Karolis XII bei Rusijos caras Petras I. Tačiau tokią informaciją reikėtų vertinti kritiškai. Peržvelgus miesto magistrato knygų įrašus bei kitą inventorinę medžiagą, ryškėja kiek kitokia pastato funkcija, bent jau miesto klestėjimo laikais. Analizuodami istorijos šaltinius neaptikome jokių užuominų į tai, kad pastatas priklausytų valdovui nuosavybės teise. Nežinomos ir aplinkybės, kodėl valdovas pasirinko būtent šį pastatą savo rezidavimui, turint omenyje tai, kad Merkinėje stovėjo karališkas dvaras ir gana prašmatnūs mediniai rūmai. Spėjama, kad tai buvo susiję su valdovo favoritės vyro Jono Vypiskio mirtimi ir tuo metu Merkinės dvaras nebuvo paruoštas rezidavimui. Tai, kad Vazos namo siejimas su valdovo mirtimi nebuvo romantizmo epochos rezultatas, rodo jau XVIII amžiaus pabaigos dokumentai. Seniausi turimi duomenys apie statinį nukelia dar į XVII amžiaus pradžią. Merkinės miesto dokumentai byloja, kad tai buvo miestelio burmistro Tomo Karlovičiaus ir jo žmonos Onos Pikieliovos nuosavybė. T. Karlovičius buvęs bajoriškos kilmės turtingas asmuo, greičiausiai galėjęs užsiimti prekyba Nemunu, nes šaltiniuose minima, kad jo sandėlis stovėjo prie Merkinės, upiniame uoste. Šios šeimos lėšomis buvo funduota Šv. Petro parapijos altarija. Merkinės bažnyčioje už šių asmenų sielas buvo meldžiamasi net iki XIX amžiaus pradžios. Šių asmenų svarbą rodo ir tai, kad jie buvo palaidoti gana garbingoje vietoje, Merkinės parapinės bažnyčios centre įrengus kriptą. Marmurinė plokštė su giminės herbu dengė jų palaidojimo vietą iki pat XIX amžiaus vidurio, kai sukeltos bažnyčios grindys ją paslėpė, kartu nusinešdamos į užmarštį ir šių asmenų atminimą. 1620 metų pastato turto inventoriuje informacijos apie namo išorę randame nedaug, bet iš patalpų skaičiaus ir aprašymo matyti, jog tai buvo didelis dviejų aukštų mūrinis pastatas, kurio didžioji dalis langų turėjo langines. Pačių patalpų aprašymas leidžia manyti, kad pagrindinis pastato tūris iš esmės nepasikeitė iki XX amžiaus rekonstrukcijos. Minėtame inventoriuje nurodoma, jog pirmame aukšte nuo aikštės pusės buvo nemaža svetainė susitikimams, stovėjo puošni koklinė krosnis. Šalia pastato buvo bravoras su rūsiu bei dvejos arklidės. Tad įmanoma, kad tuomet pastatas galėjo atlikti ir užeigos funkcijas, nors istorijos šaltiniai to ir nepatvirtina. Įdomu tai, kad iš inventoriaus matyti, jog pastatą jau reikėjo remontuoti. Iš to galima spręsti, kad statinys buvo pastatytas ne vėliau kaip XVI amžiaus pabaigoje. Šiame kontekste reikia atkreipti dėmesį į ankstesniuose šaltiniuose minimus O. Pikieliovos šeimos namus, jie taip pat minimi toje pačioje Gardino gatvėje, tačiau nenurodyta tikslesnė jų stovėjimo vieta. Mūrinis pastatas, priklausęs šiai šeimai, minimas dar 1602 metais. O 1619 metais minimas „dom Pikielowszczyznie“, jo kontekste – ir T. Karlovičiaus žmona. Nors nėra išsamesnių istorinių duomenų, negalima atmesti galimybės, jog tai tas pats aptariamas pastatas, kurį galbūt T. Karlovičius gavo kaip savą valdą po vedybų. Po T. Karlovičiaus mirties namas atiteko italų kilmės Merkinės seniūnui Mikalojui Scipioni Campo, šis vėliau jį pardavė Prūsijos bajorui vokiečiui Tobiasui Poppeliui. Šis pardavimo aktas įrašytas į miesto magistrato knygą 1643 metais. Iš to galima daryti išvadą, kad būtent nuosavybės teisę į šį pastatą turint šiam vokiečiui Vladislovas Vaza lemtingą 1648 metų gegužę ir sulaukė mirties. Labai svarbu paminėti tai, jog valdovo apsilankymai mieste nebuvo vienadieniai. Istorijos šaltiniai rodo, kad Merkinėje Vladislovas Vaza yra praleidęs ištisas savaites nerodydamas didelio noro kuo greičiau pasiekti Vilnių. Tikėtina, kad tokiai valdovo laikysenai turėjo įtakos Merkinėje tada gyvenusi jo favoritė Jadvyga Lužkovska. Beje, T. Poppelis, prasidėjus kazokų sukilimui, dalyvavo jį malšinant. Jau po Vladislovo Vazos mirties Jono Kazimiero Vazos privilegijoje jis buvo įvardytas ne tik kaip bajoras, bet kaip ir pėstininkų rotmistras. Valdovas už karo nuopelnus sava privilegija atleido jo valdomą ir mus dominantį pastatą nuo visų mokesčių. Pats T. Poppelis ir jo žmona Merkinės aktuose minimi iki 1653 metų. Iš vėlesnių dokumentų matyti, jog šį pastatą ne vėliau kaip 1653 metais įsigijo jau iki tol dažnai tarp Merkinės miesto aktų minimas valdovo gydytojas Jonas Urbanovskis. Jį, lygiai taip pat kaip ir ankstesnį savininką, valdovas atleido nuo visų prievolių. Įdomu tai, kad Jonas Kazimieras Vaza tai padarė ir iki to laiko, kai Merkinę nusiaubė kazkokų ir maskvėnų kariuomenės 1653 metais, ir po to – 1661 metais. Tuomet miestą ir visą valstybę ištiko neregėto masto katastrofa, Merkinė, kaip ir visa valstybė, buvo apiplėšta, išžudyta daug gyventojų. Vėlesniu laikotarpiu daugiau nei pusę amžiaus apie statinį žinių nėra iki pat 1724 metų, kai Zigmantas Urbanovskis (pats nurodęs, kad jo giminaitis J. Urbanovkis įsigijo šį pastatą) pardavė namą Merkinės jėzuitams. 1774 metų jėzuitų turto inventoriuje taip pat minimas „Urbanovskio sklypas“. Iš to meto inventoriaus matyti, kad pastato būklė buvo panaši į tą, kokią matome XIX amžiaus viduryje Juozapo Ignato Kraševskio piešinyje bei 1891 m. Vilhelmo Grabovskio fotografijoje. Galinė pastato dalis buvo beveik griūvanti, o pirmas aukštas paverstas svirnu. J. I. Kraševskio piešinyje vaizduojami du pastato fasadai, iš aikštės pusės matyti, jog tuo metu vis dar buvo XVII amžiui būdingų puošybos elementų. 1908 metais laikraštyje „Darbas“ (lenk. „Praca“) randame aprašymą, kaip pastatas atrodė XIX amžiaus viduryje: buvo gerokai apleistas, išnuomotas žydams, jie pirmame aukšte įsirengė smuklę. Pastato vidus buvo gerokai perstatytas, jame atsirado daugiau patalpų. Minima per pastato tūrį į jo vidinį kiemą vedusi skliautuota niša. Rašoma, kad pastato rūsiai buvo beveik užversti žemėmis. XX amžiaus pradžioje pastatą įsigijo carinės Rusijos kazokų pulkininkas Kulinskis, kuris statinį rekonstravo, nugriovė vieną jo korpusų ir naujai perstatė. Tuomet jis įgavo XIX amžiaus pabaigai – XX amžiaus pradžiai būdingą stilistiką. Keistas sutapimas, kad pastatas dar XVII amžiuje buvo privilegijuotas už jo savininko kovas su kazokais, o XX amžiaus pradžioje pats kazokų pulkininkas šį pastatą negrįžtamai suniokojo. Tarpukariu čia buvo įsikūrusi progimnazija, taip pat valsčiaus valdyba. Sovietiniais metais čia įrengiant mokyklos bendrabutį puošybos elementai (rustai, karnizai) buvo numušti, pastatas beveik prarado stiliaus požymius. Po pastatu nuo aikštės pusės yra išlikęs XVI amžiaus pabaigą – XVII amžiaus pradžią menantis nemažas rūsys. Vietos gyventojai pasakoja, kad galinėje pastato dalyje vykdant nedidelius statybos darbus darbininkai buvo atkasę kito rūsio fragmentus, tai patvirtintų istorijos šaltinių duomenis. Neabejotinai reikalingi detalūs pastato tyrimai, jie atskleistų kur kas ryškesnį senąjį pastato vaizdą.

 

Vazos namo būklė XVIII a. II pusėje

Vazos namas XIX a. viduryje. J. Kraševskio piešinys

Vazos namas 1891 m. Vilhelmo Grabovskio nuotr.

Vazos namas ir miesto rotušė XIX a. II pusėje. Napoleono Ordos piešinys

Vazos namas XX a. pr.

SINAGOGA

Miesto žydų religinis ir kultūrinis centras

Viena iš pirmųjų Lietuvos gyvenviečių, kurioje įsikūrė žydų bendruomenė buvo Merkinė. Nors pavienius žydų įsikūrimo Merkinėje pėdsakus galima atsekti nuo XV a., tikėtina, kad didesnė bendruomenė ėmė kurtis XVII a. Iš Vladislovo Vazos 1643 metų privilegijos žinome, kad žydus į Merkinę savavališkai, be kunigaikščio ir seimo sutikimo, įleidęs Merkinės seniūnas Jonas Vaina 1616 m. Greičiausiai XVII a. pradžioje žydai čia jau turėjo ir sinagogą, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima 1654 m. Apie pirmųjų sinagogų Merkinėje architektūrą bei pokyčius duomenų nėra. Tiesiogiai su žinoma pastato lokacija siejamas sinagogos paminėjimas yra žinomas XVIII a. II pusėje bei yra pažymėtas 1797 m. miesto plane. Pastato architektūra greičiausiai buvo artima kitoms LDK statytoms medinėms sinagogoms. Pats pastatas buvo pastatytas nuošaliau miesto aikštės, nuo to meto Nemunaičio gatvės pastatą skyrė stovintys dar du atskiri pastatai, todėl bendroje miestelio aplinkoje statinys neturėjo dominuoti. 1765 m. Merkinės apylinkėse gyveno 458 žydai, 1784 m. pačiame mieste buvo 238 žydų tautybės asmuo. 1795 m. žydų mieste sumažėjo, jų suskaičiuojama tik 148. Žydų tautybės asmenų daugėjimas mieste ypač prasidėjo nuo XIX a. vidurio. Medinė sinagoga galėjo sudegti vieno iš XIX a. pr. miestą niokojusių gaisrų, pati sinagogos pastato lokacija nekito ir vėlesniais metais, šioje vietoje dar po II pasaulinio karo stovėjo Beit Midraš sinagogos pastatas, kuris buvo pastatytas XIX a. I pusėje, tačiau sovietinės valdžios buvo nugriautas. 

Sinagogos hipotetinis vaizdas

KAFENHAUZAS

LDK kavos tradicijos, apšvietos epochos gėrimas ir gera kava Merkinėje

 Seniūno Mato Oginskio XVIII a. II pusėje įkurta ir plėtota užeiga-kavinė, kuri miesto dokumentuose buvo įvardinta tiesiog, kaip ,,Oginskių kafenhauzas” buvo viena ryškiausių smuklių mieste. Su jos valdymu iki šiol yra išlikę nemažai dvaro išlaidų ir sąskaitų dokumentų.  Šis „kafenhauzas“ stovėjo aikštės ir Kauno gatvės kampe, žvelgiant nuo aikštės dešinėje pusėje. Atnaujinat dvarą ir jam priklausiančius pastatus nurodoma, kad šalia šio „kafenhauzo“ buvo pastatytas nedidelis mūrinis traktieriaus pastatas, kuriam buvo panaudota 15416 naujų plytų. 1779 m. pertvarkant Merkinės dvarui priklausiusius statinius buvo pasamdytas dailininkas Gorskis, kuris kaip nurodoma, kafenhauzo pastate išpuošė du kambarius bei ištapė langines. Verta paminėti, kad šis pastatas pateko ir į aprašytus XVIII a. pab. keliautojų atsiminimus. Yra tikimybė, kad šioje vietoje taip pat veikė paštas.Šiame pastate laiką leido žymios šveicarų giminės atstovas Johanas Bernoulli, taip pat jame kavą gėrė visame pasaulyje žinomas gamtininkas bei keliautojas, Džeimso Kuko (James Cook) aplink pasaulį dalyvis Džordžas Forsteris. Apie Merkinę jis rašė: "Merkinė graži vieta - Merkio ir Nemuno santakoje. apie 10 val. čia pašte gavau geros kavos..." Įdomi detalė ta, kad kavai pagardinti pienu, kafenhauzui priklausė ir nuosava karvė. Be kavos kafenhauze taip pat buvo galima paskanauti prancūziško vyno, midaus. alaus bei degtinės.

Aikštės centrinė dalis ir kafenhauzo pastato hipotetinis vaizdas

NARVAS IR BAUSMĖS VIETA, AIKŠTĖS ŠULINYS

1776-1779 m. Merkinės dvaro sąskaitų dokumentuose minima, kad rinkos aikštėje buvo įrengtas narvas (klatkę w Rynku). 1779 m. buvo pasamdytas dailininkas Gorskis, kuris šį narvą papuošė. Greičiausiai tai buvo bausmės vieta nusikaltusiems miestiečiams, tokių narvų būta ir kituose savivaldą turėjusiuose Europos miestuose. Merkinėje rinkos aikštėje nusikaltusiems miestiečiams buvo įvykdyta ne viena bausmė, tarp kurių būta ir mirties bausmių. Lengvesnėmis bausmėmis nuteistieji būdavo kalinami ir rotušėje buvusiame kalėjime. XVII a. I pusėje buvo nukirsdintas už įvairius konfliktus, miestečių maišto kurstymą, dirbęs advokatu Lukas Šurpa. Pačioje aikštėje be narvo, taip pat prie rotušės glaudėsi krautuvėlių pastatai bei šulinys. Šulinio vieta aikštėje yra nurodyta, dar XX a. pr. miestelio plane, kuris yra nurodytas rytinėje aikštės dalyje. 

Centrinės aikštės dalies fragmentas

Vazos namo ir miesto rotušės rekonstrukcija

Projektą finansavo:









 



Sukurta su „Mozello“ - lengviausia svetainių kūrimo priemone.

 .