Merkinė - dingęs miestas
10 faktų

I. Magdeburgo teisė ir vaivadija

Savivaldos teisė 1569 m. - panaikinta 1795 m.

         1569 m. Gruodžio 7 d. Žygimantas Augustas Merkinei suteikė Magdeburgo teisės privilegiją (nuoroda į teisių privilegijos dokumento vertimą į lietuvių kalbą), kuri žymėjo miesto aukso amžiaus pradžią, kuri tęsėsi iki XVII a. vidurio karo su Maskva. Priešo kariuomenė tuomet apiplėšė bei sudegino miestą, išžudė didžiąją dalį gyventojų. 1655 m. valstybės seimas konstatavo: miestas „ugnies, maro ir priešo kareivių sunaikintas“. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras, atsižvelgdamas į miesto patirtus nuostolius, 6 metams Merkinę atleido nuo mokesčių. Miestas pamažu atsikūrė, tačiau neatgavo buvusios savo galios. Merkinė Magdeburgo teises trumpam buvo praradusi po 1776 m. po miestų reformos, tačiau savivaldos teises atgavo 1791 m., kurios egzistavo iki valstybės žlugimo 1795 m. 

         - Su Magdeburgo teise miestas gavo nuosavą herbą - vienaragį.

         

II. Miesto rotušė

Pastatyta XVI a. pab. - nugriauta 1887 m.

         Apie rotušės išvaizdą ir struktūrą galima spręsti iš dviejų XIX a. piešinių ir pastato brėžinių, taip pat iš rašytinių bei archeologinių duomenų. Merkinėje rotušė buvo pastatyta miestui 1569 m. suteikus Magdeburgo teises. Archeologinių tyrimų duomenys rodo, jog pastatas galimai buvo išplėstas, perstatomas XVII a. I pusėje. Rotušė nukentėjo per XVII vid. karą, taip pat buvo niokota gaisrų XIX a. pr., tačiau iki pat nugriovimo 1887 m., buvo išlaikiusi daugiausiai renesansinių bruožų tarp visų tuo metu buvusių rotušių visoje buvusioje LDK teritorijoje. Rotušės pirmajame aukšte buvo krautuvių patalpos, o antrajame aukšte buvo įsikūrę vaito bei burmistro kambariai. XVII a. pab. šaltiniai rodo, kad į pastato antrąjį aukštą buvo patenkama tiesiogiai laiptais iš lauko. Tai būdinga ir kitoms to laikmečio rotušėms. XIX a. viduryje rotušės patalpose įsikūrė stačiatikių cerkvė. Tokios patalpos netiko cerkvės veiklai, tuo pačiu neatitiko vizualios objekto raiškos, būdingos tuometinės Rusijos imperijos cerkvėms. Rotušė buvo nugriauta ir jos vietoje, iš senojo pastato plytų buvo pastatyta tipinio projekto cerkvė (identiška stovi Tytuvėnuose). Tokiu būdu buvo sunaikintas centrinis ir miesto savivaldą bei valstybingumą menantis objektas. Tarpukario laikotarpiu, 1933 m. miestelio valsčiaus savivaldybė (tiesiogiai remdamasi rotušės sunaikinimu) nurodė cerkvę nugriauti, tačiau teisiniai ginčai užsitęsė iki II pasaulinio karo.

Plačiau: Žygimantas Buržinskas. Istorinė Merkinės rotušė. 2015 m.


Miesto rotušės šiaurinio fasado rekonstrukcija
Autoriai Žygimantas Buržinskas ir Aurimas Širvys

III. Vazos namas

Statytas XVI a. II pusėje

Vazos namas yra pastatas, kuriame 1648 m. gegužę mirė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza IV. Statinys buvo pastatytas dar XVI a. pab. ir pirmasis žinomas jo valdytojas buvo Merkinės burmistras Tomas Karlovičius. XVII – XVIII a. pastato būklę nupasakoja išlikę miesto magistrato dokumentai bei turto inventoriai. XVII a. I pusėje pastatą valdė italų kilmės Merkinės seniūnas Mikalojus Scipioni Kampo ir Prūsijos bajoras Tobiasas Popelis. Valdovo mirties valandą šis pastatas greičiausiai ir priklausė minėtam T. Popeliui. XVIII a. I pusėje pastatas atiteko Merkinės jėzuitams. Po jėzuitų ordino panaikinimo XVIII a. pab. pastatas vėl atiteko į privačių asmenų rankas, vėliau buvo išnuomotas žydams. XX a. pr. pastatas buvo stipriai perstatytas, iš dalies perstatant vertingas statinio dalis. Tarpukariu pastate veikė progimnazija bei valsčiaus valdyba, sovietmečiu pastatas buvo paverstas bendrabučiu, tuomet buvo sunaikintos bet kokios statinio puošybos detalės. Šiuo metu pastatas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir laukia investuotojo.

Plačiau: Žygimantas Buržinskas. Vazos namas Merkinėje: galimybė atgimti: (nuoroda)


Vazos namas XIX a. viduryje
 Juozapo Ignato Kraševskio piešinys

IV. Dominikonų vienuolynas ir Šv. Kazimiero bažnyčia

Įkurtas 1605 m. - panaikintas 1831 m., pastatai sunyko XIX a. I pusėje

Visi istoriniai ir kartografiniai duomenys rodo, kad dominikonų bažnyčia stovėjo kiek nuošaliau nuo aikštės senojoje Vilniaus gatvėje, o pats dviejų aukštų vienuolynas glaudėsi prie aikštės ir gatvės link dvaro kampe. 1820 m. vienuolyno inventoriuje nurodoma, kad mūrinė bažnyčia buvo pastatyta 1606-1610 m. burmistro Kristupo Steponavičiaus iniciatyva. Bažnyčiai buvo suteiktas Šv. Dvasios, Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Kazimiero titulas pagal joje buvusius altorius. Nors dar XVII a. pr. miesto aktuose aptinkamas tik Šv. Dvasios pavadinimas. Gali būti, kad Šiaurės karo metu bažnyčia buvo sugriauta, nes nurodoma, kad prieš naujos bažnyčios statybą iš jos tebuvo likusios sienos be skliautų. Šie mūrai buvo panaudoti, kaip naujai perstatomos bažnyčios presbiterija. Išlikę dokumentai liudija, kad naujos medinės bažnyčios statybos darbai vyko 1758 m. iš „geradarių“ lėšų. Nurodoma, jog du vidutiniai bokštai buvo bažnyčios priekyje, o gale virš altoriaus kilo signatūrinis bokštelis. Dar vienas bokštelis buvo virš bažnyčios frontono. Bokštų viršūnėse kilo geležiniai kryžiai.  Varpinė buvo kvadratinio plano ant mūrinių pamatų. Vienuolyno pastato perimetras gana aiškiai pavaizduotas ir XVIII a. pab. miesto plane. Jame matyti nemažas dviejų aukštų pastatas su dviem flygeliais. Visas kompleksas stipriai nukentėjo 1822 m. gaisro metu, vėliau pastatų liekanos buvo nugriautos.

Pagal: Buržinskas Ž., Merkinės miesto užstatymas XVI - XVIII a., Magistro darbas, 2016.


Dominikonų vienuolyno griuvėsiai. 1852 m. piešinio fragmentas
Krokuvos Jogailaičių biblioteka

V. Jėzuitų vienuolynas ir Šv. Kryžiaus bažnyčia

Įkurtas 1676 m. - pastatai sunaikinti XIX a. II pusėje

Šios vienuolijos valdomas pastatų kompleksas su pagrindiniais vienuolyno ir Šv. Kryžiaus bažnyčios mūrais buvo vieni labiausiai dominuojančių mieste. Pastatų kompleksas buvo išsidėstęs šalia parapinės bažnyčios, o teritorija buvo apribota iki šiol nepakitusių gatvių ir skersgatvių. Šios vienuolijos raida Merkinėje prasidėjo, kartu su Mykolo Kazimiero Paco tapimu Merkinės seniūnu. Tai jis ėmėsi atkurti miestą po smarkaus sukrėtimo XVII a. vid. kare. Dar XVIII a. pab. vienuolyno inventoriuje, tarp minimų buvusių archyve dokumentų buvo ir 1679 m. M. K. Paco fundacija. Šv. Kryžiaus bažnyčia buvo sujungta su vienuolyno dviejų aukštų pastatu. Mūrinis kompleksas buvo netinkuotas, bažnyčia neturėjo frontono. Šalia vienuolyno prie gatvės, šalimais parapinės bažnyčios buvo varpinė. Vienuolyno teritorijoje taip pat buvo įvairių kitų ūkinės paskirties pastatų (vienas jų buvo dviejų aukštų svirnas, kurio viršuje buvo įrengtas laikrodis). Šalia vienuolyno prie dabartinės J. Bakšio g. stovėjo ir mūriniai vieno aukšto mokyklos pastatai. Į vienuolyno teritoriją buvo patenkama pro didelius mūrinius vartus, kurių viršuje buvo kryžius. XVIII a. pab. panaikinus jėzuitų ordiną, vienuolynas atiteko dominikonų vienuoliams, kurie čia buvo iki 1831 m. sukilimo. Po jo vienuolynas buvo uždarytas, XIX a. II pusėje pastatas buvo parduotas iš varžytinių ir visi mūro pastatai buvo nugriauti. Zigmantas Glogeris apie 1872 m. apsilankęs Merkinėje rašė, jog vienuolynas tuo metu buvo griaunamas, o jo plytos buvo plukdomos Nemunu į Rumbonių kaimą.

Pagal: Buržinskas Ž., Merkinės miesto užstatymas XVI - XVIII a., Magistro darbas, 2016.

Jėzuitų vienuolyno ir Šv. Kryžiaus bažnyčios I aukšto planas
Pagal J. Reitelaičio orginalių brėžinių sudarytą kopiją. Aptikta bei Informaciniai papildymai Ž. Buržinskas, perbraižyta A. Širvys

VI. Šv. Petro bažnyčia

Pastatyta XVII a. II pusėje - sunaikinta 1822 m. gaisro metu

Tai yra bene vienintelė buvusi miesto bažnyčia, apie kurią nėra aptikta beveik jokios išsamesnės informacijos, nėra žinoma nei statybos intencija, nei priklausomybė. Pirmą kartą ši bažnyčia minima 1693-1695 m. seniūnijos inventoriuje. Tuomet nurodoma, jog tai buvęs naujas statinys. Pažymėtina, kad bažnyčia buvo pastatyta toje vietoje, kur buvo pradėjusios kurtis atskiros miesto kapinės. Archeologinių tyrimų metu fiksuota, jog šioje vietoje pradėta laidoti dar XVII a. vid. Pastatas buvo pastatytas bene aukščiausioje apgyvendintoje miesto vietoje ir turėjo pakankamai ryškiai dominuoti miesto panoramoje, ypač žvelgiant nuo Česukų kaimo pusės (nuo Gardino kelio). Žinoma tai, kad pastatas sudegė 1822 m. didžiojo miesto gaisro metu, vėliau čia tebuvo kapinės, kurios dar XIX a. II pusėje perkeltos į dabartinę miestelio kapinių vietą. Tarpukario spaudoje rašoma, jog ši vieta gyventojų vis dar buvo vadinta Šv. Petro vardu, svarbu ir tai, jog minima, kad ši kalva XIX a. II pusėje buvo gerokai nukasta. II pasaulinio karo metais. bažnyčios kalnelyje, o gal net ir pačios bažnytėlės rūsiuose, buvo palaidota virš 200 sovietų karių, žuvusių ties Merkine. 

Pagal: Buržinskas Ž., Merkinės miesto užstatymas XVI - XVIII a., Magistro darbas, 2016.


Buvusios Šv. Petro bažnyčios ios vietos situacijos planas

1 - bažnyčios vieta; apytikrė— miesto vartų vieta; 3 - Mato Oginskio statytos austerijos vieta; 4 - Merkinėje tarpukaryje veikusio vandentiekio rezervuaro vieta

Sudarė Žygimantas Buržinskas

VII. Parapinė Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčia

Pirmoji bažnyčia įsteigta 1387 m. - veikia iki šiol

Merkinės parapinė bažnyčia yra viena seniausių bažnyčių visoje Lietuvoje ir neabejotinai seniausias pastatas Merkinėje. Tikėtina, kad bažnyčia Merkinėje buvo įkurta iškart po krikšto Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Jogailos privilegija 1387-1392 m. Pirmoji bažnyčia galėjo būti medinė ir, tikėtina, sudegė per vieną iš kryžiuočių antpuolių XIV a. pab. XV a. pr. Mūrinė bažnyčia greičiausiai statyta XV a. pr. Vytauto Didžiojo ir, kas būdinga Vytauto statytoms bažnyčioms, pavadinta Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vardu. Tai patvirtina ir bažnyčios gotikiniai kompoziciciniai ir architektūriniai elementai, būdingi XV a. Langai, galingi kontraforsai, dėl kurių keliama prielaida, kad bažnyčia galėjo atlikti ir gynybinę funkciją. Ši bažnyčia nuo kitų Lietuvos bažnyčių išsiskiria labai plačia presbiterija. Barokinius bruožus šis pastatas įgijo po XVII a. vid. rekonstrukcijos. Neabejotina, kad šioje bažnyčioje meldėsi ne vienas Lietuvos-Lenkijos valdovas, o karaliaus Vlasislovo Vazos kūnas čia netgi turėjo būti pašarvotas po jo mirties Merkinėje 1648 m. gegužės 20 d. Bažnyčioje gausu dailės ir meno vertybių, kai kuriuos jų čia perkeltos iš nugriautų dominikonų ir Jėzuitų bažnyčių. Seniausias ir vertingiausias čia XV a. pab. karaliaus Aleksandro padovanotas Dievo motinos su kūdikiu paveikslas Šv. Šeimos altoriaus antrajame tarpsnyje. Dvitarpsnis didysis švč. Mergelės Marijos į dangų ėmimo altorius įrengtas XVII a. antroje pusėje. Bažnyčios skliautai Lietuvos ir Lenkijos valstybės herbais išpuošti pažymint Liublino unijos 100-etį apie 1669 metus Vilniaus vaivados ir Merkinės seniūno Mykolo Kazimiero Paco lėšomis. 


Merkinės parapinė bažnyčia prieš II pasaulinį karą
Iš Algimanto Antanevičiaus archyvo

Merkinės parapinės bažnyčios skliautai Algimanto Černiausko nuotr.

VIII. Unitų cerkvė

Įkurta XVI a. - panaikinta XIX a. I pusėje

Senoji Merkinės stačiatikių, o vėliau unitų cerkvė buvo įsikūrusi prie Merkio upės. Nors pirmasis popo paminėjimas Merkinėje siekia 1514 m., tačiau pati cerkvė pirmą kartą paminėta 1558 m. miesto žemių inventoriuje. XVII a. pradžioje cerkvė buvo įvardinta Švč. Trejybės vardu. 1698 m. dokumente nurodoma, kad cerkvė ir ją supusi žemė po popo mirties buvo perduota tuo metu Merkinėje buvusiam jėzuitų vienuolynui, pagrindžiant tai faktu, kad mieste nebeliko „rusų“ tikėjimo žmonių. Vėlesnių duomenų apie cerkvę nėra iki pat 1837 m., kuomet, anot A. Miškinio, cerkvės pastatas stovėjęs nenaudotas ir buvo perduotas Vievio stačiatikių parapijai. Plečiant stačiatikių įtaką regione, cerkvė iš nuošalyje buvusios cerkvės buvo perkelta į Merkinės miestelį - į tuo metų jau uždarytą buvusį jėzuitų vienuolyną, vėliau į miesto rotušę.

Merkinės Švč. Trejybės XVII a. pab. inventoriaus fragmentas               LVIA, Žygimanto Buržinsko nuotr.

IX. Upinis uostas

Veikė nuo XV a. iki XIX a. II pusės

Upinė laivyba buvo neatskiriama Panemunės miestų ir miestelių raidos dalis. Tai ne tik skatino prekybą, bet tuo pačiu praplėsdavo čia gyvenusių žmonių akiratį. Laivais keliavę to paties miesto gyventojai turėjo vieną ir pagrindinį upės kelią, kuris leisdavo pasiekti net Baltijos jūros pakraščius, Prūsijos teritoriją. Ankstyvuosiuose šaltiniuose, kurie siekia XVI-XVII a., uosto sąvokos miesto pakrantėje neaptinkame, tačiau sprendžiant iš dokumentuose minimų aplinkybių, tam tikra laivybai pritaikyta infrastruktūra turėjo būti. Dažniausiu atvėju minimi prie Nemuno buvę sandėliai, o taip pat nurodoma, jog gyventojai taip pat turėjo nuosavų upinių laivų – vytinių. Įdomu tai, kad dar 1556 m. pagal seną paprotį Merkinėje buvo iškraunama ir mieste parduodama druska, kuri buvo gabenama prieš upės srovę nuo Kauno į Gardiną. Jau po XVII a. vid. karo informacijos apie laivybą Nemunu randama kiek mažiau, tačiau akivaizdu, kad ji vyko. Dar 1693 - 1695 m. seniūnijos inventoriuje nurodoma, kad nuo kiekvienos vytinės, kylančios „į viršų“ (prieš srovę), buvo imamas 15 grašių mokestis. 1794 m. miesto inventoriuje rašoma, kad Merkio ir Nemuno upės buvo tinkamos laivybai ir čia buvo uostas išsidėstęs prie Nemuno kranto. XX a. pr. fotografijose, kuriose fiksuota Nemuno ar Merkio pakrantės, su laivyba susijusių pėdsakų jau nematyti, tačiau miestelio pakrantes vis dar pasiekdavo laivai.

Pagal: Buržinskas Ž., Merkinės miesto užstatymas XVI - XVIII a., Magistro darbas, 2016.


Nemuno pakrantė - buvusi upinio uosto vieta
Žygimanto Buržinsko nuotr.

X. Karališkas dvaras

Atskira nuo miesto erdvė, ne kiekvieno miestiečio akiai skirta vieta, kuri atliko ne tik reprezentacinę paskirtį ir buvo skirta garbių svečių apsilankymu, bet ir buvo kaip seniūnijos centras. Dvarvietė kūrėsi seniausioje miesto dalyje, buvusio papilio teritorijoje. Iš istorinių šaltinių matyti, kad dvarvietėje stovėjo daugiausiai mediniai pastatai, tačiau jau XVIII a. II pusėje atsirado fachverko elementų tarp ūkinių pastatų. Tiek XVII a. II pusės dokumentuose, tiek ir vėlesniuose galima įžvelgti tai, kad dvarvietė turėjo gerąjį, reprezentacinį kiemą ir ūkinę dalį, palivarką. Reprezentacinė erdvė buvo pietinėje teritorijos dalyje, kurioje stovėjo pakankamai puošnūs nemažo dydžio mediniai rūmai, iš jos atsiverdavo vaizdas į Merkio ir Nemuno santaką. Apie pačią dvarvietę ir jos įrengimą gali šį tą pasakyti ir ją valdžiusių giminių pavardės, kurios atstovavo LDK valdžios elitą. Teritorija skirtingais laikotarpiais buvo valdoma tokių asmenų kaip Mykolas Glinskis, Jurgis Radvila, Stanislovas Astikas, Bona Sforca, Mikalojus Radvila, Vladislovas Vaza IV, Mykolas Kazimieras Pacas, Kazimieras Jonas Sapiega ar Motiejus Oginskis .

Pagal: Buržinskas Ž., Merkinės miesto užstatymas XVI - XVIII a., Magistro darbas, 2016.

Dvaro rūmų lokalizacija pagal XVIII a. pab. miesto planą                sudarė Žygimantas Buržinskas

Sukurta su „Mozello“ - lengviausia svetainių kūrimo priemone.

 .