Perlojos istorijos muziejaus draugų klubo veikla
Sušvitus pavasario saulei žmonės pasklido po laukus, tad į muziejuje balandžio 21 d. ciklo „Mums rūpi
Perlojos istorija“ surengtą trečiąją diskusiją susirinko visai nedaug perlojiškių. Istorikė Ernesta Keinienė kalbėjo tema „Kur ilsisi Anapilin išėjusieji perlojiškiai?“ Nauja, jaunos perlojiškės pirmą
kartą tyrinėta Perlojos kapinių istorija.
Pradėdama renginį šių eilučių autorė juokais apgailestavo, kad šviečia saulė, o ne pila lietus, nes klausytojų būtų buvę kur kas gausiau. Ernesta Keinienė visiems susirinkusiems gerai pažįstama perlojiškė, todėl labai džiugu, kad ji neaplenkė savo gimtojo Perlojos miestelio ir ėmėsi tyrinėti dar moksliniu požiūriu nenagrinėtą Perlojos kapinių istoriją.
„Kapinės, tai sakralinė erdvė, mirusiųjų laidojimo vieta, kurios gali būti istorijos šaltiniu padedančiu
nagrinėti papročius, tradicinį meną, socialines ir demografines problemas. Tačiau Perlojos kapinės nėra sulaukusios tyrinėtojų dėmesio. Todėl ir ėmiausi šios temos“,- kalbėjo Ernesta Keinienė. Daug laiko praleista
renkant informaciją iš Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvo, Perlojos parapijos bažnytinių knygų, sisteminant išlikusius senuosius ir jau šiuolaikinius paminklus. Anot istorikės, nėra geras bruožas, kuris šiais
laikais vis populiarėja, senuosius kapų paminklus keisti naujais. Kapinėse statomi paminklai puikiai atspinti to laiko dvasią, socialines galimybes, kultūrinę raišką.
Kadangi Kaišiadorių vyskupija įkurta 1926 m., kurijos archyve pirmasis Perlojos kapinių paminėjimas yra 1927 m. Vyskupo laiške Perlojos parapijos klebonui, kuriame teiraujamasi ar parapija turi tik vienas kapines. Klebono atsakyme jau kalbama, kad kapinėms trūksta vietos, kad žmonės yra nepatenkinti, o Salovartės žmonės nori savo kapinių. Prelegentė trumpai perteikė kapinių teritorijos kitimą. Nuo kada šioje vietoje yra fiksuojamos kapinės, anot prelegentės, galima tik numanyti. Remianti rašytiniais duomenimis fiksuojama keletas datų kada pradėta laidoti šiose kapinėse: ar kaip spėjama buvo pastatyta pirmoji bažnyčia Perlojoje apie 1428 m., ar kai 1777 m. iškilo nauja maumedžio bažnytėlė. Anot istorikės, vyresnieji perlojiškiai nėra girdėję apie kokią nors kitą kapinių vietą.
Seniausias paminklas, kuriame iškalta 1823 metų data, Perlojos kapinėse rastas tik vienas. Gal būta ir daugiau, bet ir šis atsidengė tik iškirtus krūmais apžėlusius kapinių pakraščius. Kokios buvo senosios laidojimo tradicijos? Pasak E. Keinienės, žmonės būdavo palaidojami, įkasamas paprastas medinis kryželis, kai kryželis nupūdavęs, kauburėlis susmegdavęs, ir čia jau būdavo laidojami kiti, dažniausiai tos pačios šeimos ar giminės artimieji. Dar kartais artimieji pasodindavę medelį ar krūmelį, tačiau kapo itin puoselėti nebuvo tradicijos. Taip kaip dabar kapinės apsodinamos ir išpuošiamos, tuomet niekam nė galvą nebūtų atėję. Prelegentė akcentavo, kad jai tas kuklus požiūris į kapus labiau priimtinas nei dabartinis.
Istorikė E. Keinienė išskyrė kapinėse pastatytos koplytėlės istoriją. Koplytėlė yra kairėje šventoriaus pusėje, pastatyta savanorių šaulių atminimui. Šauliai prie šios koplytėlės susirinkdavę pagerbti žuvusiųjų už laisvę. Minėtinas šūkis „UŽ PERLOJĄ IR VISĄ LIETUVĄ“. Koplytėlę supa karių kapai: paskutinėje Perlojos respublikos kovoje 1923 m. vasarį žuvę V. Kaminskas ir A. Dabrilka, priešais – iš Pivašiūnų perlaidotas kun. L. Petkelis miręs 1935 m. Čia ir pirmoji sovietų okupacijos 1940 m. auka – A. Barauskas. Arčiau šventoriaus – Perlojos respublikos prezidento šeimos kapas. Netoliese – perlaidoti partizanų Merkio ir Kazimeiraičio būrio kapai. Šaulių kapus dengia jogailaičių kryžius. Buvusio Perlojos klebono P. Cibulsko laiške minima, kad koplytėles planuota pastatyti visose keturiose bažnyčios pusėse, tačiau, matyt pritrūkus išteklių, apsiribota tik viena.
Istorikė nagrinėjusi kapines ir kaip mažosios architektūros palikimą. Anot jos, dzūkų mediniai kryžiai yra labai kuklūs lyginant su kituose Lietuvos regionuose fiksuojamais kryžiais. Prelegentė pateikė metalinių ir lietinių – cementinių kryžių apžvalgą.
Visus gerokai suintrigavo iš bažnytinių mirties metrikų surinkta ir susisteminta informacija apie palaidotųjų perlojiškių mirties priežastis. Anot prelegentės, didžiausias mirtingumas karo metais buvo kūdikių iki vienerių metų ir senelių nuo 70 m. Šio amžiaus žmonės nuo karo nukentėjo tikriausiai dėl skurdo, nepritekliaus ir medicininės pagalbos nepasiekiamumo. Nagrinėtos mirties priežastys – dažniausia nurodoma senatvė, po jos seka žūtys, kurios kartais apibūdinamos kaip kulka ar sprogmuo. Galima rasti mirties priežastimi nurodomus priepuolius ar išgąstį. Nuo 1961 m. pagrindine mirties priežastimi tampa vėžys. Tačiau pasitaiko nuorodų kaip staigi mirtis, bet nenurodoma priežastis. Su mokslo pažanga iki minimumo sumažėja vaikų mirčių. Jei laidojamas vaikas, vis dažniau pasitaiko užrašytas priežastis nuskendimas. Apie savižudybes ankstesniais metais nerandama užrašų, o vėliau jau yra fiksuojami. Bet visais dešimtmečiais fiksuojama mirties priežastimi yra senatvė.
Ernesta Keinienė kalbėjo, kad kapinės ne tik laidojimo vieta, bet kartu tai svarbus tautos kultūrą, tradicijas bei papročius atspindintis objektas. Susirinkusieji siūlė prelegentei išleisti surinktą medžiagą atskira knygele, nes tokia pirma Perlojos kapinių analizė galėtų pasiekti didesnį besidominčiųjų Perlojos istorija ratą. Buvo klausiama, ar nenorėtų praplėsti, surinkti daugiau informacijos ir rengti platesnės apimties medžiagą? Ką dar norėtų nagrinėti kalbant apie Perlojos kapines?
Buvo prisimintos senelių pasakotos tradicijos nepraktikuojančius katalikus laidoti galva į bažnyčią arba nuošaliai. Vėl akcentuotas su dzūkų tradicijomis nesuderinamas kapų dengimas plokštėmis. Juk naikindami tradicijas prarandame savastį.
Marija Lūžytė
Autorės nuotraukoje: Istorikė Ernesta Keinienė;