Muziejaus adresas: S. Dariaus ir S. Girėno a. 1

Įgarsino Žygimantas Buržinskas

Pastatas, kuriame 1648 m. mirė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Vladislovas Vaza

Adresas: Seinų g. 1
Pastato istorija ilgą laiką buvo miglota – apie jį sklandė įvairių, neretai legendomis pagrįstų pasakojimų. Dažnai minėta, kad čia veikė smuklė, o Šiaurės karo metais esą apsistoję Švedijos karalius Karolis XII ir Rusijos caras Petras I. Tačiau miesto dokumentai leidžia manyti, jog statinys turėjo kitokią paskirtį, bent jau Merkinės klestėjimo laikotarpiu.
Seniausi duomenys apie namą siekia XVII a. pradžią. Tuomet jis priklausė miestelio burmistrui Tomui Karlovičiui ir jo žmonai Onai Pikieliovai, fundavusiems Šv. Petro altariją Merkinės bažnyčioje. Šie garbingi miestiečiai buvo palaidoti pačios bažnyčios centre įrengtoje kriptoje. Po Karlovičiaus mirties namas atiteko italų kilmės Merkinės seniūnui Mikalojui Scipioni Campo, o šis 1643 m. jį pardavė prūsų kilmės bajorui Tobiasui Poppeliui. Manoma, kad būtent jam priklausančiame name 1648 m. gegužę mirė karalius Vladislovas Vaza.
Valdovo vizitai Merkinėje buvo dažni ir ne trumpalaikiai. Šaltiniai rodo, kad jis čia praleisdavo ištisas savaites, tikėtina – dėl savo favoritės Jadvy­gos Lužkovskos. Apie 1653 m. pastatą įsigijo valdovo gydytojas Jonas Urbanovskis, kurį tiek Vladislovas, tiek jo įpėdinis Jonas Kazimieras buvo atleidę nuo visų prievolių.
1655–1661 m. Merkinę nusiaubus karo nelaimėms, apie namą kurį laiką žinių nėra. Tik 1724 m. jis minimas kaip priklausantis Merkinės jėzuitams. XIX a. pradžioje pastatas buvo apleistas: pirmasis aukštas paverstas svirnu, o rūsiai užnešti žemėmis. J. I. Kraševskio piešinyje vis dar matyti XVII a. puošybos elementai.
1908 m. spaudoje rašyta, kad namas išnuomotas žydams, kurie čia įsirengė smuklę. XX a. pradžioje statinį perstatė kazokų pulkininkas Kulinskis – nugriovė vieną korpusą ir suteikė pastatui to meto stilistiką. Tarpukariu čia veikė progimnazija ir valsčiaus valdyba, o sovietmečiu įrengus mokyklos bendrabutį buvo sunaikinti likę dekoratyviniai elementai.
Po pastatu išlikęs erdvus rūsys, datuojamas XVI a. pabaiga–XVII a. pradžia. Atlikus restauravimo darbus, čia įsikurs Merkinės krašto muziejus, saugantis šio miesto turtingos praeities atmintį.

Įgarsino Žygimantas Buržinskas

Buvęs jėzuitų vienuolyno kompleksas
XVIII a. viduryje Merkinėje iškilęs jėzuitų vienuolyno ir Šv. Kryžiaus bažnyčios kompleksas buvo vienas ryškiausių miesto architektūrinių akcentų. Jėzuitų kvartalas driekėsi šalia parapinės bažnyčios, teritoriją ribojo iki šiol išlikusios gatvės.
Jėzuitai Merkinėje pirmą kartą lankėsi dar 1570 m., kai parapinėje bažnyčioje pasakė pamokslą – tai viena ankstyviausių Jėzaus Draugijos veiklos vietų Lietuvoje. Vėliau, 1676 m., juos į miestą pakvietė Merkinės seniūnas, Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas.
1758 m. jėzuitų misija išaugo į rezidenciją su mūriniu dviejų aukštų pastatu ir Šv. Kryžiaus koplyčia–bažnyčia. Greta stovėjo ūkiniai pastatai, buvo įrengtas sodas ir daržas, o svirno bokštelyje veikė laikrodis. Jėzuitai taip pat turėjo sandėlį prie Nemuno uosto, naudotą jų ūkinei veiklai.
Po Jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. kompleksą perėmė Merkinės dominikonai, o vėliau – carinės Rusijos administracija. XIX a. antroje pusėje pastatai buvo nugriauti. Šiandien iš jėzuitų palikimo Merkinėje išlikę tik keli šventųjų paveikslai parapinėje bažnyčioje ir dalis jų bibliotekos knygų, saugomų Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Jėzuitų rezidencijos planas. Pagal J. Reitelaitį sudarė Žygimantas Buržinskas, Aurimas Širvys

Įgarsino Žygimantas Buržinskas

Merkinės bažnyčios istorija siekia XV amžių. 1442 m. Kazimiero Jogailaičio privilegijoje patvirtintas bažnyčios steigimas Jogailos iniciatyva, nors pirmoji, tikėtina, medinė šventovė galėjo būti pastatyta kiek anksčiau.
Dabartinės mūrinės bažnyčios pradžia siejama su XVI a. antrąja puse, kai miestelis išgyveno pakilimą. Išlikę architektūriniai elementai liudija gotikos ir renesanso stilių jungtį – tinkuotą fasadą su renesansiniu cokolio profiliu ir gotiško tipo langais. Pirmą kartą mūrinė bažnyčia paminėta 1605 m., minint bajoro Mikalojaus Godačevskio kriptą.
1663 m. vizitacijos akte rašoma, kad bažnyčia smarkiai nukentėjo karo su Maskva metu ir buvo atstatyta LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco lėšomis. Nors pastatas veikė, didesni atnaujinimai vyko tik XIX a. – po 1812 m. Napoleono kariuomenės suniokojimo ir 1822 m. gaisro, kai sudegė stogas.
1884 m. bažnyčia gerokai pasikeitė – pristatytas naujas prienavis, užmūrytas šoninis įėjimas, fasadai nutinkuoti, o XIX a. pabaigoje pastatytas dabartinis barokinių formų frontonas ir uždengtas čerpių stogas.
Paskutiniai didesni atnaujinimai vyko 1912 m., kai interjeras buvo ištapytas, altoriai perkelti į presbiteriją, o grindys išklotos cementinėmis plytelėmis. Bažnyčia išliko per Antrąjį pasaulinį karą, tapdama vienu iš nedaugelio senųjų Merkinės architektūros liudininkų.

Šioje vietoje, tikėtina, nuo bažnyčios įkūrimo laikų iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo Merkinės klebonijos pastatai. Pagrindinis pastatas priminė nedidelį dvaro rūmą – medinį namą su mezoninais abiejuose galuose ir įstiklinta veranda centre. Už klebonijos driekėsi nedidelis palivarkas su ūkiniais pastatais ir svirnu.
1941 m. birželio mėnesį, per Merkinės bombardavimą, klebonijos pastatas buvo visiškai sunaikintas. Šiandien šio komplekso vietoje neišliko jokių matomų pėdsakų, tačiau ji išlieka svarbi miestelio dvasinėje ir istorinėje atmintyje.

Šalia parapinės bažnyčios matomas klebonijos pastatas. XX a. 4 dešimtmetis. A. Antanevičiaus archyvo nuotrauka

Merkinėje viešoji pirtis šioje vietoje veikė dar iki II pasaulinio karo. Statinio liekanos šiandien yra krūmynuose visai šalia pat Stangės upelio. Senosios pirties vietoje, sovietmečiu čia iškilo silikatinių plytų viešoji pirtis, kuri šiandien stovi apleista. 

„Praėjo dešimtmečiai, kai aš tave palikau, Merkine. Tu visada mano mintyse. Kiekvieną dieną mintimis vaikštau mažomis apstatytomis gatvelėmis. Žinau, kad tai ne realybė, tačiau vis dar neišmokau susitaikyti su faktu, kad Holokausto siaubas buvo ir mano mieste“ Dorit Blatštein, išeivė iš Merkinės

Gausi ir sena Merkinės žydų bendruomenė, čia gyvenusi kelis šimtmečius, buvo sunaikinta 1941 m. rugsėjo 10 d., nacių okupacijos metais. Pagal K. Jägerio raportą, šioje vietoje buvo nužudyti 854 žydai – 223 vyrai, 355 moterys ir 276 vaikai.
Bendruomenės nelaimės prasidėjo dar Sovietų okupacijos (1940–1941 m.) metu, kai buvo nacionalizuotos įmonės, o žydų ir lietuvių šeimos neteko turto. 1941 m. birželio deportacijų metu iš Merkinės ištremtos 9 šeimos, tarp jų – keturios žydų.
1941 m. birželio 22 d. Merkinę bombardavo vokiečių aviacija, miestelis smarkiai nukentėjo. Netrukus, prasidėjus antisemitinei politikai, žydams įsakyta prisisiūti geltonas žvaigždes, jie buvo persekiojami ir verčiami prievartiniams darbams. Vasaros pabaigoje vietos policijos viršininko B. Naujoko įsakymu visi žydai suvaromi į sinagogas ir Talmudo Toros mokyklą, kur kalinti iki sunaikinimo.
Nepaisant bado ir priespaudos, vietos gyventojai slapta bandė padėti – perduodavo maisto, kalbėdavosi su sargybiniais. Gete veikė žydų komitetas, vadovaujamas mokytojo Abraomo Sidranskio ir Bezalelio Vainšteino, kuris siekė palengvinti kalinių padėtį.
Rugsėjo 10-osios rytą žydai buvo išvaryti į Kukumbalio pušyną, šalia kapinių. Naktį prieš tai buvo iškastos dvi didelės duobės. Į šią vietą atvyko Alytaus saugumo policijos pareigūnai ir vietiniai baltaraiščiai. Žydai buvo išrengti, atimti daiktai, o vėliau – sušaudyti per kelias valandas.
Tą dieną Merkinė neteko apie 70 % savo gyventojų. Iš 1276 žydų išsigelbėjo tik keli. Holokausto aukų kapavietes sovietmečiu pažymėjo masyvūs betoniniai paminklai, o šis pušynas liko skausmingu Merkinės istorijos liudijimu.

Archeologiniai tyrimai parodė, kad šioje teritorijoje žmonės gyveno ar stovyklavo jau akmens amžiuje. Tai liudija aptiktas apie 20 cm storio kultūrinis sluoksnis ir titnago dirbiniai.
Pats kapinynas sietinas su XIII–XV a. Merkinės raida, kovų su kryžiuočiais laikotarpiu. Ištirta devyni kapai, kurių duobės buvo keturkampės arba šiek tiek suapvalintais kampais, be karstų pėdsakų. Mirusieji laidoti aukštielninki, ištiestoje padėtyje, orientuoti šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, galva nukreipta į pietvakarius – kaip ir kituose to laikotarpio Lietuvos kapinynuose.
Įkapių rasta nedaug – dviejuose kapuose aptikti žalvariniai žiedai, datuojami XIV a. pab.–XV a. Tokie papuošalai būdingi to meto Lietuvos ir Šiaurės Vakarų Baltarusijos laidosenai.
Manoma, kad šis kapinynas galėjo būti vienos iš ankstyvųjų Merkinės kapinių vieta, kur laidoti paprasti miestiečiai.
Daugiau apie tyrimus: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 m.

Romantišką pavadinimą turinti vieta – Meilės kalnas – yra netoli Merkinės apžvalgos bokšto. Manoma, kad toks vietovardis atsirado dar tada, kai šioje vietoje nebuvo miško, o nuo kalvos atsiverdavo platus vaizdas į Nemuno ir Straujos slėnius. Kalva buvo mėgstama pasimatymų ir pasivaikščiojimų vieta, todėl vietos žmonės ją praminė Meilės kalnu.
Iki Antrojo pasaulinio karo ši vieta buvo vadinama Šviesiakalniu (lenk. Jasna Góra). Senieji pasakojimai mini, kad čia buvo randama senovinių radinių ir kaulų. Kalva priklauso smėlio masyvui, kurio reljefas priminė Kuršių nerijos kopas.
Šiandien Meilės kalnas apaugęs mišku, tačiau išliko ramybės ir paslapties kupina vieta, menanti senąsias Merkinės legendas ir gamtos grožį.

A. Ramanausko-vanago skveras įrengtas ir pašventintas 2022 metais Merkinės krašto muziejaus iniciatyva. Skveras dažnai lankomas merkiniškių ir miestelio svečių, čia duodamos karių priesaikos. Pati skulptūra sukurta 2020 m. pagal garsiąją 1947 m. fotografiją, kuri daryta netoli Merkinės, Bingelių kaimo pakraštyje. Partizanus slapta jų prašymu fotografavo Merkinės fotografo Luko Pigagos dukra Gražina Pigagaitė. 
Skulptūros autoriai: Gintautas Lukošaitis ir Tomas Vosylius.
Skvero architektai: UAB "AEXN".

Merkinė – viena seniausių Lietuvos vietovių, kur įsikūrė žydų bendruomenė. Pavieniai žydų įsikūrimo pėdsakai siekia XV a., tačiau didesnė bendruomenė pradėjo kurtis XVII a. pradžioje. Iš karaliaus Vladislovo Vazos 1643 m. privilegijos žinoma, kad žydai į Merkinę buvo įleisti 1616 m., kai tai savavališkai padarė tuometinis seniūnas Jonas Vaina.
1654 m. šaltiniuose jau minima sinagoga, o 1765 m. duomenimis miestelyje gyveno 458 žydai. Bendruomenė augo: 1847 m. – 1565, 1897 m. – apie 1900, o 1930 m. iš 2200 Merkinės gyventojų net 1700 buvo žydų tautybės.
XIX a. Merkinėje stovėjo trys sinagogos. Medinė Beit midrašo sinagoga pastatyta po 1822 m. gaisro, Didžioji sinagoga sudegė Pirmojo pasaulinio karo metu. 1923 m. buvusios sinagogos vietoje pastatytas raudonų plytų Talmudo Toros mokyklos pastatas, kurio statybą rėmė iš Merkinės kilęs JAV verslininkas Haris Fišelis. Šalia stovėjo Klois sinagoga, 1944 m. subombarduota sovietų aviacijos, tačiau jos fragmentai išliko iki šiol.
Nacių okupacijos metais visos sinagogos buvo paverstos geto kalėjimu. 1941 m. rugpjūtį čia buvo įkalinti visi Merkinės žydai, o rugsėjo 10 d. jie buvo nužudyti Kukumbalio smėlynuose šalia miestelio.

Šis XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pastatas po Antrojo pasaulinio karo tapo sovietų represinių struktūrų būstine. Čia buvo tardomi, kalinami ir žudomi partizanai bei jų rėmėjai, o pastatas vietos gyventojų imtas vadinti „stribyne“.
Šalia, kito – karo metais sunaikinto – pastato vietoje veikė kalinimui naudotas rūsys. Aplink šią teritoriją, liudininkų teigimu, užkasta ne vieno Laisvės kovotojo palaikai.
Skaudžią antrosios sovietinės okupacijos realybę mena gyventojų prisiminimai, pasakojantys apie smurtą, baimę ir kovą už laisvę šiame nedideliame miestelyje.

Šv. Petro bažnyčia buvo pastatyta XVII a. II pusėje - sunaikinta 1822 m. gaisro metu

Tai vienintelė Merkinės bažnyčia, apie kurią išlikę labai mažai istorinių žinių – nežinoma nei jos fundacija, nei priklausomybė. Pirmą kartą ji minima 1693–1695 m. seniūnijos inventoriuje, kuriame nurodyta, kad tai buvo naujas pastatas.
Bažnyčia stovėjo aukščiausioje miesto vietoje, šalia tuomet pradėjusių formuotis kapinių. Archeologiniai tyrimai rodo, kad šioje vietoje žmonės laidoti jau XVII a. viduryje. Iš čia bažnyčia ryškiai dominavo miesto panoramoje, ypač žvelgiant nuo Gardino kelio pusės.
Pastatas sudegė 1822 m. per didįjį Merkinės gaisrą, o vėliau čia liko tik kapinės, XIX a. pabaigoje perkeltos į dabartinę vietą. Tarpukariu ši vieta vis dar buvo vadinama Šv. Petro kalva. Po Antrojo pasaulinio karo čia įrengtos sovietinių karių kapinės, iš dalies pakeitusios buvusios bažnyčios kalnelio reljefą.

Šiose kapinėse laidoti pradėta XIX a. pradžioje, kai Merkinėje buvo įkurta Rusijos imperijos kariuomenės įgula ir miestelis tapo pasienio punktu. Stačiatikiai Merkinėje gyveno jau nuo XVI a., o pirmoji cerkvė stovėjo Kalubiškės palivarke prie Merkio upės. Tuomet ji priklausė Kijivo metropolijai, neturėjusiai tiesioginių ryšių su Maskva.
Po Lietuvos Brastos unijos (1596 m.) cerkvė tapo unitiška, o Rusijai okupavus Lietuvą XVIII a. pab., buvo perduota Maskvos patriarchatui. XIX a. viduryje nauja cerkvė įkurta senojoje Merkinės rotušėje, o jai nugriuvus pastatyta tipinio projekto rusiško stiliaus cerkvė – šiandieninė stačiatikių bažnyčia.
Po 1863 m. sukilimo į apylinkes atkelta rusų kolonistų kaimų, o 1871 m. parapijoje jau buvo beveik 400 tikinčiųjų. Tačiau XX a. pradžioje jų skaičius mažėjo – 1923 m. liko 420, o po Antrojo pasaulinio karo – vos keli dešimtys.
Kapinėse kadaise stovėjo mūrinė koplyčia, kurioje buvo palaidotas rusų pulkininkas I. Kalinskis. Sovietmečiu koplyčia nugriauta, o 1950 m. cerkvė uždaryta, užbaigiant kelių šimtmečių stačiatikių bendruomenės istoriją Merkinėje.

Šiuolaikinė moderni ekspozicija pristato upių, upelių, šaltinių kraštą su Merkinės apylinkių gyvenimo būdu, tradicijomis, istorine raida. Čia ir trimatė vandens žuvų instaliacija, interaktyvios į judesį reaguojančios žuvys, sienos skirtos sielių ir žvejų, gyvūnijos, augmenijos temai bei gyvą emociją kurianti šaltinio instaliacija. Čia „Šalcinio“ galerijoje pastoviai keičiamos dailės darbų parodos, kur savo darbus eksponuoja profesionalūs dailininkai ir krašto tautodailininkai.

Merkinės dominikonų vienuolynas buvo vienas seniausių dominikonų ordino vienuolynų ne tik dabartinėje Lietuvos teritorijoje, bet ir visoje buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vienuolynas buvo įkurtas net gi anksčiau nei kai kuriuose kituose istoriniuose valstybės centruose. 1605 m. pakviesti į Merkinę dominikonai LDK tuo metu turėjo vienuolynus tik Vilniuje ir neseniai įkurtą Seinų vienuolyną (1603 m.). Dominikonai į Merkinę atvyko miesto burmistro Kristupo Steponavičiaus kvietimu. Naujai pastatytai bažnyčiai buvo suteiktas Šv. Dvasios, Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Kazimiero titulas. Bažnyčia buvo stipriai suniokota XVIII a. pr. Šiaurės karo metu, išliko tik bažnyčios mūro sienos. Atstatant bažnyčią senoji mūrinė dalis buvo panaudota, kaip pastato presbiterija. Bažnyčios pastatas buvo išplėstas, tuomet pristatyta medinė dalis su dviem bokštais pastato priekyje ir vienu signaliniu pastato gale. Visas vienuolyno kompleksas smarkiai nukentėjo 1822 m. gaisro metu, 1831 m. sukilimo metu dalis vienuolyno mokyklos mokinių bei mokyklos vadovas Kazimieras Monkelevičius pasitraukė į Lenkiją ir prisijungė prie sukilėlių. Rusijos caras Nikolajus I gavęs raportą apie Merkinės dominikonų veiksmus raporte pieštuku pažymėjo: "<...> mokyklą uždaryti, vienuolius suimti ir nuvežti į Vilnių <...>". Mokykla ir vienuolynas buvo uždaryti ir dominikonų vienuoliai buvo įkalinti. Vėliau dominikonų vienuolyno pastatų liekanos buvo nugriautos. Taip baigėsi 200 metų veikusio vienuolyno Merkinėje istorija.

Merkinės šaulių būrio istorijoje, kuri prasidėjo dar 1920 m. , vienas įsimintiniausių įvykių buvo 1937 m., kada ant kalno, netoli piliakalnio buvo pastatyti Merkinės šaulių namai. Sprendimas statyti šauliams namus buvo priimtas dar 1930 m. 1936 m. valsčiaus taryba namų statybai skyrė sklypą. Statybai talkino vietos šauliai ir ugniagesiai, o jau 1938 m. Vasario 16-osios iškilmės buvo švenčiamos naujuose šaulių namuose. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai, Šaulių sąjunga buvo likviduota dar tais pačiais metais. Čia stovėjęs pastatas buvo sudegintas 1944 m. karo veiksmų metu vokiečiams traukiantis nuo Raudonosios armijos. Merkinėje šaulių namai buvo organizacijos centras, vyko kultūrinė veikla, kurtas muziejus, patalpomis naudojosi ir šaulių ugniagesių komanda. Šiandien šalia gatvės galima pamatyti tik nedidelį buvusio pastato pamatų kampą.

Merkinėje šioje vietoje tiltas minimas jau nuo XVII a. I pusės. Tuomet šioje vietoje tiltą pastatė tuo metu Merkinės dvarą valdęs Jonas Vypiskis, kuris buvo vedęs Vladislovo Vazos meilužę Jadvygą Luškovską. Apie to meto tiltą platesnių duomenų nėra išlikę. Pro Merkinę 1777 m. keliavęs šveicarų keliautojas Johanas Bernoulli pažymėjo, jog šis tiltas buvo puošnus bei nemažas. Dvaro inventoriuje nurodoma, jog šis tiltas iš abiejų pusių buvo su vartais bei jį puošė Šv. Nepomuko bei Šv. Florijono skulptūros. Mato Oginskio valdomo dvaro sąskaitose nurodoma, kad tiltas buvo ištapytas dailininko Gorskio. Šiandieninis pylimas per Stangės upę yra suformuotas jau sovietinės okupacijos metais.