Muziejaus adresas: S. Dariaus ir S. Girėno a. 1

Pastatas, kuriame 1648 m. mirė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Vladislovas Vaza

Adresas: Seinų g. 1
Pastato istorija iki šiol buvo gana miglota. Apie statinį, neturint susistemintų istorinių žinių, kalbėta įvairiai. Kai kurie tyrinėtojai apsiribojo pastaba, kad šis pastatas veikė kaip smuklė ir kad, be Vladislovo Vazos, čia Šiaurės karo metais taip pat buvo apsistoję Švedijos karalius Karolis XII bei Rusijos caras Petras I. Tačiau tokią informaciją reikėtų vertinti kritiškai. Peržvelgus miesto magistrato knygų įrašus bei kitą inventorinę medžiagą, ryškėja kiek kitokia pastato funkcija, bent jau miesto klestėjimo laikais. Tai, kad Vazos namo siejimas su valdovo mirtimi nebuvo romantizmo epochos rezultatas, rodo jau XVIII amžiaus pabaigos dokumentai. Seniausi turimi duomenys apie statinį nukelia dar į XVII amžiaus pradžią. Merkinės miesto dokumentai byloja, kad tai buvo miestelio burmistro Tomo Karlovičiaus ir jo žmonos Onos Pikieliovos nuosavybė. Šios šeimos lėšomis buvo funduota Šv. Petro parapijos altarija. Merkinės bažnyčioje už šių asmenų sielas buvo meldžiamasi net iki XIX amžiaus pradžios. Šių asmenų svarbą rodo ir tai, kad jie buvo palaidoti gana garbingoje vietoje, Merkinės parapinės bažnyčios centre įrengus kriptą. Po T. Karlovičiaus mirties namas atiteko italų kilmės Merkinės seniūnui Mikalojui Scipioni Campo, šis vėliau jį pardavė Prūsijos bajorui vokiečiui Tobiasui Poppeliui. Šis pardavimo aktas įrašytas į miesto magistrato knygą 1643 metais. Iš to galima daryti išvadą, kad būtent nuosavybės teisę į šį pastatą turint šiam vokiečiui Vladislovas Vaza lemtingą 1648 metų gegužę ir sulaukė mirties. Labai svarbu paminėti tai, jog valdovo apsilankymai mieste nebuvo vienadieniai. Istorijos šaltiniai rodo, kad Merkinėje Vladislovas Vaza yra praleidęs ištisas savaites nerodydamas didelio noro kuo greičiau pasiekti Vilnių, Gardiną ar Varšuvą. Tikėtina, kad tokiai valdovo laikysenai turėjo įtakos Merkinėje tada gyvenusi jo favoritė Jadvyga Lužkovska. Iš vėlesnių dokumentų matyti, jog šį pastatą ne vėliau kaip 1653 metais įsigijo jau iki tol dažnai tarp Merkinės miesto aktų minimas valdovo gydytojas Jonas Urbanovskis. Jį, lygiai taip pat kaip ir ankstesnį savininką, valdovas atleido nuo visų prievolių. Įdomu tai, kad Jonas Kazimieras Vaza tai padarė ir iki to laiko, kai Merkinę nusiaubė kazkokų ir maskvėnų kariuomenės 1653 metais, ir po to – 1661 metais. Tuomet miestą ir visą valstybę ištiko neregėto masto katastrofa, Merkinė, kaip ir visa valstybė, buvo apiplėšta, išžudyta daug gyventojų. Vėlesniu laikotarpiu daugiau nei pusę amžiaus apie statinį žinių nėra iki pat 1724 metų, kai Zigmantas pardavė namą Merkinės jėzuitams. XIX a.. galinė pastato dalis buvo beveik griūvanti, o pirmas aukštas paverstas svirnu. J. I. Kraševskio piešinyje vaizduojami du pastato fasadai, iš aikštės pusės matyti, jog tuo metu vis dar buvo XVII amžiui būdingų puošybos elementų. 1908 metais laikraštyje „Darbas“ (lenk. „Praca“) randame aprašymą, kaip pastatas atrodė XIX amžiaus viduryje: buvo gerokai apleistas, išnuomotas žydams, jie pirmame aukšte įsirengė smuklę. Minima per pastato tūrį į jo vidinį kiemą vedusi skliautuota broma. Rašoma, kad pastato rūsiai buvo beveik užversti žemėmis. XX amžiaus pradžioje pastatą įsigijo carinės Rusijos kazokų pulkininkas Kulinskis, kuris statinį rekonstravo, nugriovė vieną jo korpusų ir naujai perstatė. Tuomet jis įgavo XIX amžiaus pabaigai – XX amžiaus pradžiai būdingą stilistiką. Tarpukariu čia buvo įsikūrusi progimnazija, taip pat valsčiaus valdyba. Sovietiniais metais čia įrengiant mokyklos bendrabutį puošybos elementai (rustai, karnizai) buvo numušti, pastatas beveik prarado stiliaus požymius. Po pastatu nuo aikštės pusės yra išlikęs XVI amžiaus pabaigą – XVII amžiaus pradžią menantis nemažas rūsys. Čia pabaigus restauravimo darbus, neilgai trukus įsikurs Merkinės krašto muziejus.

Šios vienuolijos valdomas pastatų kompleksas, iškilęs XVIII a. viduryje su pagrindiniais vienuolyno ir Šv. Kryžiaus bažnyčios mūrais buvo vieni labiausiai dominuojančių mieste. Jėzuitų kvartalas buvo išsidėstęs šalia parapinės bažnyčios, o teritorija buvo apribota iki šiol nepakitusių gatvių. Dar iki jėzuitų įsitvirtinimo Merkinėje, jie čia pirmą kartą lankėsi 1570 m., tuo metu Merkinės parapinėje bažnyčioje buvo pasakytas pamokslas, tad Merkinė yra viena pirmųjų Lietuvos vietovių kur apsilankė Jėzaus draugijos nariai. Vėliau, 1676 m. į Merkinę jėzuitus pakvietė Merkinės seniūnas, Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. 1758 m. jėzuitų misija Merkinėje peraugo į rezidencijos statusą turinčius jėzuitų namus.[1] Kompleksą sudarė dviejų aukštų mūrinis rezidencijos pastatas su mūrine Šv. Kryžiaus bažnyčia-koplyčia, teritorijoje stovėjo ir daugiau įvairių pastatų, buvo įvestas sodas ir daržas, svirno bokštelyje buvo įrengtas laikrodis. Be to, jėzuitai turėjo sandėlį prie Nemuno, upiniame uoste. Pats jėzuitų ordinas buvo panaikintas 1773 m., o vėliau pastatai buvo valdomi Merkinės dominikonų, kol galiausiai statiniai buvo perimti carinės okupacinės Rusijos administracijos. XIX a. II pusėje pastatai buvo nugriauti, šiandien iš jėzuitų palikimo teliko parapinėje bažnyčioje pora šventųjų paveikslų ir bibliotekos liekanos, kurių knygų dar galima rasti Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Merkinės bažnyčios raidą galima skirstyti į kelis etapus. Nors bažnyčios steigimas Jogailos iniciatyva Merkinėje yra patvirtintas 1442 m. Kazimiero Jogailaičio privilegijoje, tačiau nėra jokių tikslių duomenų, kada pirmoji, tikėtina, medinė, bažnyčia buvo pastatyta. Visos žinomos vėlesnės valdovų privilegijos bažnyčiai nesuteikia jokių duomenų apie bažnyčios perstatymo darbus arba mūrinės bažnyčios statybos intencijas. Išlikę XVI a. antrosios pusės – XVII a. pirmosios pusės architektūriniai bažnyčios elementai, pastato mūro statybos technologijos leidžia jo statybą datuoti XVI a. antrąja puse, tačiau dalis elementų galėjo būti įrengta jau XVII a. pirmojoje pusėje. Tą patvirtina pirmasis istoriniuose šaltiniuose mūrinės bažnyčios paminėjimas 1605 m. dar tuo metu gyvo Merkinės apylinkės bajoro Mikalojaus Godačevskio kriptos kontekste. Tuo metu nėra jokių duomenų, koks buvo bažnyčios stogas ar kokią stilistiką atitiko bažnyčios frontonas. Mūro struktūra, statybinės medžiagos liudija, kad pastatas iš karto buvo statomas gotikos ir renesanso architektūros sintezėje. Bažnyčia jau nuo pastatymo laikų buvo tinkuota, pastato cokolio linija papuošta renesansiniu profiliu. Gotikai būdingų pagrindinių bažnyčios langų palangių lygmuo buvo apie 0,6 m žemiau nei dabartinis palangių lygis. Prie pastato galėjo būti priglaustas ne vienas priestatas, tarp kurių ir šoninė koplyčia. Tokią hipotezę gali patvirtinti Merkinės siuvėjų cecho nuostatuose minima koplyčia ir aptikta plati bažnyčios sienoje užmūryta anga. Nėra aišku, ar šiam laikotarpiui vertėtų priskirti ir XIX a. pradžioje minimą prie bažnyčios šoninio įėjimo buvusį prieangį. 1663 m. bažnyčios vizitacijos akte rašoma, kad bažnyčia smarkiai nukentėjo dėl karo su Maskva, pastatą atstatė LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Tuo metu buvo išsaugota dalis bažnyčios XVII a. pirmosios pusės inventoriaus. Visi kiti žinomi istoriniai šaltiniai iki pat XIX a. pradžios plačiau neapibūdina bažnyčios pastato ir čia vykusių remonto ar statybos darbų. 1812 m. pastatą nusiaubė Napoleono kariuomenė, jame įsirengusi sandėlį, 1822 m. sudegė visas bažnyčios stogas, galbūt tuo metu nunyko ir senasis bažnyčios frontonas. Nors bažnyčia ir veikė, bet didesnis jos remontas įvyko tik po poros dešimtmečių, bažnyčios šventorių apjuosus tvora ir pastačius varpinę. Tam tikri bažnyčios remonto darbai vyko tiek išorėje, tiek ir viduje. Atrodo, tik tada tinkamai sutvarkytas bažnyčios stogas. Nepaisant to, bažnyčios fasadų būklė apibūdinama kaip bloga iki pat 1884 m. pradėtų remonto darbų. 1884 m. pastatytas naujas prienavis, užgožęs pagrindinį bažnyčios fasadą. Tuo metu remontuojant bažnyčią buvo užmūrytas šoninis įėjimas, naujai nutinkuoti fasadai. Ikonografinė medžiaga liudija, kad dabartinis barokinių formų bažnyčios frontonas pastatytas pačioje XIX a. pabaigoje, tuo metu čerpėmis buvo uždengtas stogas. Paskutiniai didesni bažnyčios atnaujinimo darbai vyko 1912 m. – bažnyčios vidus buvo naujai ištapytas, iš pagrindinės bažnyčios erdvės dalis altorių perkelta į presbiteriją, grindys išklotos cementinėmis plytelėmis. Bažnyčia išliko per II pasaulinio karo Merkinės naikinimui, 1945 m. Merkinę užėmus Lietuvos partizanams, čia buvo įsitvirtinusios sovietų okupacinės pajėgos.

Šioje vietoje, tikėtina, jau nuo bažnyčios steigimo laikų iki pat II pasaulinio karo stovėjo klebonijos pastatai. Pagrindinis klebonijos pastatas priminė nedidelį dvaro rūmų pastatą, centre iš abiejų pastato pusių turėjusį mezoniną bei įstiklintą verandą. Patys pastatai buvo mediniai. Už klebonijos egzistavo nedidelis palivarkas su įvairiais ūkiniais bažnyčios pastatais bei svirnu. Pagrindinis klebonijos pastatas buvo sunaikintas per Merkinės 1941 m. birželio mėnesį vykusį bombardavimą. Šiandien iš pastato neliko nei pėdsako. 
Šalia parapinės bažnyčios matomas klebonijos pastatas. XX a. 4 dešimtmetis. A. Antanevičiaus archyvo nuotrauka

Merkinėje viešoji pirtis šioje vietoje veikė dar iki II pasaulinio karo. Statinio liekanos šiandien yra krūmynuose visai šalia pat Stangės upelio. Senosios pirties vietoje, sovietmečiu čia iškilo silikatinių plytų viešoji pirtis, kuri šiandien stovi apleista. 

Merkinės scheminis planas. Plano dešinėje, apatinėje dalyje pažymėta viešoji pirtis (Public bath) šalia Stangės upelio
Meretz Relief Association archyvas

Esate šalia vienų iš didžiausių išlikusių Lietuvoje žydų kapinių. Kapinės buvo viena iš būtinų žydų įsikūrimo ir gyvenimo sąlygų. Pirmieji žydai Merkinėje minimi dar XV a.pab. tačiau apie bendruomenės egzistavimą tuo metu žinių dar nėra. Apie žydų buvimą Merkinėje liudija įvairūs XVII-XVIII a. dokumentai. XVIII a. I pusėje Merkinės seniūnas Antanas Kazimieras Sapiega savo dienoraštyje rašė apie Merkinėje veikiančią sinagogą, tikėtina, kad tuo metu jau galėjo veikti ir kapinės. Jos žymimos ir XVIII a. pab. Merkinės plane. Kapinės ilgainiui išaugo iki 3,2 hektaro. Merkinės žydų kapinės – vienos iš didžiausių, pagal savo plotą, išlikusių kapinių Lietuvoje. Didesnės yra tik Biržų (3,3 ha) ir Kauno Žaliakalnio (8,1 ha) senosios žydų kapinės. Pagal Aškenazių tradiciją buvo įprasta kurti kapines ant kalno arba jo nuolydyje, taip, kad nuo gyvenvietės jas skirtų upė arba ežeras. Merkinėje buvo vadovautasi būtent šiomis sąlygomis. Pagal judaizmo tradiciją kapinės turi būti sudarytos iš kapų eilių, tarp kurių turi eiti takeliai, kad būtų išvengta užmynimo ant kapo. Antkapio pastatymas nurodo pirmiausiai ne kapo, kaip tokio paženklinimą, o mirusiojo pagerbimą ir atminimo apie jį išsaugojimą ateinančioms kartoms. Paminklą žydai ypatingai gerbė ir traktavo jį kaip ryšį su amžinai gyva velionio dvasia, dėl to viskas, kas susiję su antkapiu, pašventinta ritualu. Priklausomai nuo tradicijos, paminklas įvairiose bendruomenėse statomas trisdešimtą dieną po mirties arba praėjus metams. Mirusiojo įamžinimu rūpindavosi vyriausieji šeimos nariai. Užsakydavo pas meistrą akmenį, nusakydavo akmens dekorą, simboliką, atitinkančią mirusiojo statusą, savybes, ar įamžinančią jo vardą, diktuodavo antkapio tekstą, Pagrindinis antkapio tipas – stela (hebr. maceva), jos konfigūracija būdavo labai įvairi. Dauguma jų stačiakampio arba arkos formos, neretai stačiakampės su trikampe arba dekoratyvia figūrine viršūne, kartais pasitaiko ir kitokių, sudėtingesnių formų. Merkinės žydų kapinėse buvo laidojama iki pat Merkinės žydų bendruomenės sunaikinimo 1941 m. rugsėjo 10 dieną, kada naciai su kolaborantais brutaliai išžudė Merkinės žydus, visai netoliese nuo esamų kapinių. Taip Merkinė per vieną dieną prarado apie 70% savo gyventojų, o karo metais sunaikinus Merkinės centrinę dalį miestelis prarado ne tik gyventojus, bet ir didelę dalį Merkinės žydų palikimo.

„Praėjo dešimtmečiai, kai aš tave palikau, Merkine. Tu visada mano mintyse. Kiekvieną dieną mintimis vaikštau mažomis apstatytomis gatvelėmis. Žinau, kad tai ne realybė, tačiau vis dar neišmokau susitaikyti su faktu, kad Holokausto siaubas buvo ir mano mieste“ Dorit Blatštein, išeivė iš Merkinės

Gausi ir sena, kelis šimtus metų Merkinėje gyvenusi miestelio žydų bendruomenė buvo sunaikinta 1941 m. rugsėjo 10 d. - Nacistinės Vokietijos okupacijos metais. Pagal slaptą K. Jägerio raportą, šioje vietoje buvo nužudyti 854 Merkinės žydai: 223 vyrai, 355 moterys ir 276 vaikai.
Žygų bendruomenės nelaimės iš tiesų prasidėjo gerokai anksčiau. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai prasidėjo krašto sovietizacija, nacionalizuotos  prekybos ir pramonės įmonės, žydai, kaip ir lietuviai, neteko savo turto. 1941 m. birželio 14-18 d. Stalino nurodymu pradėti masiniai gyventojų trėmimai. Pirmųjų trėmimų metu iš Merkinės ir jai priklausiusių kaimų ištremtos 9 šeimos: 5 lietuvių ir 4 žydų (prekybininko Leono Gelerio, prekybininko Izraelio Kubicko, Šmuelio Kabačniko ir Makso Odineco). Iš viso 40 žmonių.
1941 m. birželio 22 d. nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Merkinę užėmė Vokietijos kariuomenė. Per birželio 22 d. bombardavimą sudegė didžioji dalis miestelio pastatų, žuvo keliasdešimt gyventojų.
Naciams vykdant antisemitinę politiką, žydų persekiojimas prasidėjo 1941 m. vasaros antroje pusėje. Žydams buvo įsakyta ant nugaros ir krūtinės prisisiūti geltonas žvaigždes su raide „J“, jiems liepta vaikščioti ne šaligatviu, o gatvės viduriu. Kaip ir kiti miestelio gyventojai, žydai buvo varomi į viešuosius darbus: taisyti ir tiesti kelių, kasti griovių. 1941 m. rugpjūčio mėn. Merkinės policininkai ir baltaraiščiai policijos viršininko B. Naujoko įsakymu visus Merkinės žydus suvarė į sinagogas ir Talmudo Toros mokyklą. Čia jie buvo įkalinti iki lemiamos dienos. Geto kaliniams labai trūko maisto. Tad vietos gyventojai lietuviai, matydami tragišką savo buvusių kaimynų padėtį, stengėsi kaip įmanydami padėti: nešdavo sinagogose uždarytiems žydams maisto produktų, tardavosi su sargybiniais, kad leistų maistą perduoti... Geto viduje buvo sudarytas žydų komitetas, kurio nariais buvo mokytojas Abraomas Sidranskis, Bezalelis Vainšteinas ir kiti. Komitetas stengėsi užmegzti ryšius su vietine valdžia ir pagerinti gete uždarytų žydų gyvenimo sąlygas.
Žydams buvo sakoma, kad jie bus išvežami darbams. Pirmiausia buvo atrinkti ir išvežti vyrai iki 40 metų, kitą dieną kažkur išvežtos jaunesnės moterys ir merginos. Nors buvo sakoma, kad jie vežami darbams, iš tiesų, jie buvo išvežti sušaudyti į Alytų. Likusieji Merkinės žydai buvo sušaudyti 1941 m. rugsėjo 10 d. Išvakarėse iš Alytaus atvažiavo dvi mašinos kareivių, aprengtų lietuviškomis ir vokiškomis uniformomis. Su jais kartu atvažiavo ir Alytaus rajono saugumo policijos viršininkas P. Zenkevičius. Kitos dienos ryte (rugsėjo 10 d.) atvykėliai ir vietiniai baltaraiščiai išvarė žydus į šalia žydų kapinių esantį Kukumbalio pušynėlį, kurio smėlynuose naktį jau buvo iškastos dvi pailgos duobės. Prieš išvarymą sušaudyti sinagogų kieme žydai išrengti, iš jų atimti vertingi daiktai. Pirmiausia didele kolona buvo varomi vyrai, vėliau - moterys ir vaikai. Miestelyje uždraustas judėjimas, liepta užsidaryti langus. Nelaimės nuojauta pasitvirtino - miestelio žydai sušaudyti per keletą valandų. Pagalbos šauksmas ir nevilties riksmai buvo nutildyti amžiams. Taip buvo sunaikinta sena ir garsi Merkinės žydų bendruomenė. Iš 1276  miestelio žydų, 1941 m. išsigelbėjo tik keletas. Čia sunaikinti iš Liškiavos k. žydai. Sovietinės okupacijos metais ant aukų kapaviečių išbetonuoti masyvūs antkapiai.

Archeologų nustatyta, kad senkapio teritorijoje buvo stovyklaujama ar gyvenama jau akmens amžiuje. Tai liudijo aptiktas 0,2 m storio šio laikotarpio kultūrinis sluoksnis, taip pat aptikti įvairūs titnago radiniai.
Pats kapinynas sietinas su Merkinės XIII – XV a. raida, kovų su kryžiuočiais laikotarpiu. Ištirtų 9 griautinių kapų duobės buvo keturkampės arba kiek užapvalintais kampais, stačiomis sienelėmis. Duobių dydis priklausė nuo mirusiųjų amžiaus ir svyravo pagal ilgį nuo 1,1 iki 1,83 m, pagal plotị - nuo 0,36 iki 0,75 m. Karstų žymių jose neaptikta. Vyraujantis laidosenos būdas buvo aukštielninkas, ištiestoje padėtyje. Tik vienu atveju mirusysis rastas palaidotas kniūbsčias. Mirusiųjų rankų padėtį ne visada pavyko nustatyti dėl didelio griaučių sunykimo laipsnio. Kitais atvejais rankų padėtis įvairavo: dešinioji ranka ištiesta, sulenkta ant krūtinės, sulenkta ant pilvo, sulenkta labai smailiu kampu ir plaštaka padėta ant dešiniojo peties; kairioji ranka: nežymiai sulenkta ir padėta ant kairiojo klubo, sulenkta labai smailiu kampu ir padėta ant kairiojo peties. Kapo duobė ir mirusysis joje buvo orientuojamas ŠR-PV kryptimi, galva 213°-245° kryptimi. Tai būdinga ir kitiems Lietuvos viduramžių laikotarpio senkapiams. Įkapių rasta dviejuose kapuose: kape 5, nuimant kaukolę, ties skruostikauliu, kairėje rastas tiksliau nedatuojamas žalvarinis žiedelis iš apskrito pjūvio vielos. Kape 1 ant kairės rankos bevardžio piršto aptiktas žalvarinis žiedas kiek praplatinta priekine dalimi ir užkeistais galais, būdingas XIV a. pabaigos - XV a. griautiniams kapams. Tokio tipo žiedų kartu su kitomis įkapėmis yra rasta nemažai Lietuvos ir ŠV Baltarusijos vietų.  Jeigu tyrimų vieta XIV a. pabaigoje - XV a. buvo ne vienintelės Merkinės kapinės, čia galbūt buvo laidojami tik eiliniai miesto gyventojai.

Daugiau apie tyrimus: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 m.

Esate vietoje, kurioje lankėsi didžioji dalis Lietuvos bei Lenkijos valdovų bei reikšmingos valstybės istorinės asmenybės. Merkinė būdama strateginėje kelių kryžkelėje, taip pat kelyje tarp Lietuvos ir Lenkijos sostinių, ypač dažnai sulaukdavo valdovų vizitų. Dauguma jų apsistodavo būtent čia – Merkinės dvare. Dvaras kūrėsi seniausioje miesto dalyje, buvusio papilio teritorijoje. Dar XV a. I pusėje piliai praradus gynybinę reikšmę dvarui pasirinkta patogesnė, šalia pilies kalno buvusi teritorija. Nuo miesto ją ryškiai atskyrė Stangės upelis turėdamas nedidelį, tačiau pakankamai gilų slėnį. Per šimtmečius čia stovėję dvaro pastatai kito, kaip ir pati Merkinė. XVII a. I pusę galima laikyti Merkinės ir karališko dvaro klestėjimo laiku, kada Merkinės seniūniją, dar prieš tampant valdovu valdė pats Vladislovas Vaza, kuris vykdamas tarp abiejų valstybių sostinių visuomet apsistodavo Merkinėje, taip pat leisdavo laiką medžioklėse. Merkinės dvare, taip pat gyveno ir valdovo meilužė Jadvyga Luškovska su valdovo nesantuokiniu sūnumi Konstantinu Vaza. Dvarą ir Merkinės seniūniją, taip pat valdė reikšmingiausių Lietuvos gimininių, kaip Radvilos, Pacai, Sapiegos, Oginskiai, atstovai. Teritorijoje stovėjo puošnūs mediniai rūmai, su ištaigingais interjerais, baroko epochoje buyo įrengti sodai, stovėjo įvairūs, fachverko architektūros elementų turėję ūkiniai pastatai, į dvarą nuo miesto vedė puošnus, ištapytas medinis tiltas per Stangės upę su Šv. Nepomuko ir Šv. Florijono skulptūromis. Dar XVIII a. II pusėje dvaro teritorijoje galima buvo suskaičiuoti per 18 skirtingų pastatų. Pats dvaras sunyko XIX a., šiandien nėra nei vieno išlikusio iš tų laikų statinio, tačiau teritorijoje galite pamatyti XIX a. pabaigoje statytus muilo ir deguto fabrikėlio pastatus.

Merkinės pilis XIII–XV a. buvo viena svarbiausių tvirtovių ginant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarines žemės nuo kryžiuočių ordino įsiveržimų . Merkinė istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1359 m. Ypač didelį puolimą Merkinės pilis atlaikė 1377 m., kai į Lietuvą įžengė kryžiuočių Ordino, kaip mini istorijos šaltiniai, 12 000 vyrų kariuomenė, vadovaujama maršalo Gotfrido iš Lindeno.  Šios kariuomenės būriai pilies nepaėmė (tik apgriovė) ir nusiaubę Merkinės apylinkes patraukė į Trakus ir Vilnių. 1384 – 1387 m. Ordino žvalgų sudaryti kelių aprašymai rodo, jog kryžiuočiams, žygiuojantiems į Lietuvą pro Merkinę, išeities punktai būdavo Instenburgo, Lecenburgo ir Metenburgo pilys, pastatytos Ordino valdų rytiniame pakraštyje. Žodis „merken“ vokiečių kalboje reiškia „įsiminti, įsidėmėti“, o Merkinė ordino kelių aprašymuose minima 1384 m., 1385 m. ir 1387 m. 1387 m. Merkinėje apsilankęs Jogaila Vilniaus miestui suteikė Magdeburgo teises bei įsteigė Merkinėje pirmąją bažnyčią. Merkinės pilis paskutinį kartą Ordino pajėgų buvo sudeginta 1403 m. Po Žalgirio mūšio pilis neteko gynybinės reikšmės bei tapo valdovo rezidencijos vieta. Vėliau sunykus piliai šioje teritorijoje pradėjo kurtis Merkinės seniūno rezidencija - dvaras. Iki XX a. pirmosios pusės didžiąją dalį piliakalnio nuplovė Stangės upė. 200 m į rytus nuo piliakalnio yra XIV a. pab. – XV a. senkapis.

Romantišką pavadinimą turinti vieta Merkinėje yra netoliese Merkinės apžvalgos bokšto. Būtent toks kalvos vietovardis galėjo atsirasti dar tada, kada šioje vietoje nebuvo miško, o nuo kalvos atsiveriantis vaizdas į Nemuno ir Straujos slėnius, buvo tapusi romantiškų susitikimų vieta. Šiandien kalva apaugusi mišku, todėl vietos vaizdas gerokai pasikeitęs. Dar iki II pasaulinio karo pati kalva vadinta Šviesiakalniu arba lenkiškai  Jasnogóra. Buvo kalbama, kad šioje vietoje aptinkama įvairių senovės reliktų bei kaulų. Pati kalva buvo smėlio masyvo dalis, kurios kraštovaizdis priminė net ir Kuršių nerijos kopas.

A. Ramanausko-vanago skveras įrengtas ir pašventintas 2022 metais Merkinės krašto muziejaus iniciatyva. Skveras dažnai lankomas merkiniškių ir miestelio svečių, čia duodamos karių priesaikos. Pati skulptūra sukurta 2020 m. pagal garsiąją 1947 m. fotografiją, kuri daryta netoli Merkinės, Bingelių kaimo pakraštyje. Partizanus slapta jų prašymu fotografavo Merkinės fotografo Luko Pigagos dukra Gražina Pigagaitė. 
Skulptūros autoriai: Gintautas Lukošaitis ir Tomas Vosylius.
Skvero architektai: UAB "AEXN".

Viena iš pirmųjų Lietuvos gyvenviečių, kurioje jsikūrė žydų bendruomenė buvo Merkinė. Nors pavienius žydų įsikūrimo Merkinėje pėdsakus galima atsekti nuo XV a., tikėtina, kad didesnė bendruomenė ėmė kurtis XVIl a. Iš Vladislovo Vazos 1643 metu privilegijos žinome, kad žydus į Merkinę savavališkai, be kunigaikščio ir seimo sutikimo, 1616 m. įleidęs Merkinės seniūnas Jonas Vaina. Greičiausiai XVII a. pradžioje žydai čia jau turėjo ir sinagogą, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima 1654 m. 1765 m. pirmo LDK žydu surašymo duomenimis Merkinėje gyveno 458 žydai. Pagal 1790 m. duomenis - 180 žydų. 1818 m. - 331; 1847 m. - 1565 žydai; 1897 m. - 1900 žydų. 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Merkinės valsčiuje gyveno 7374 gyventojai. Lietuviai sudarė76,51%,žydai 19,39%, rusai 1,22%, kiti 0,31%). 1930 m. iš 2200 miestelio gyventojų 1700 buvo žydų tautybės. XIX a. Merkinėje jau buvo trys sinagogos. Medinė Beit midrašo sinagoga buvo pastatyta po 1822 m. miestelio gaisro. Pastatas išliko iki pat sovietinės okupacijos metų, kol buvo galiausiai nugriautas. Didžioji sinagoga sudegė per l pasaulini karą. Talmudo Toros mokyklos raudonų plytų pastatas 1923 m. buvo pastatytas buvusios sinagogos vietoje. Šio pastato statybos buvo finansuotos iš Merkinės kilusio JAV verslininko Hario Fišelio lešomis. Talmudo Toros mokyklos pastatas stovi salia buvusios Klois sinagogos, kuri buvo subombarduota sovietų aviacijos 1944 m. Pastatas po karo buvo atstatomas ir jame iki šiol yra išlikę senosios sinagogos fragmentų. Nacistines Vokietijos okupacijos metais sinagogos buvo paverstos getu. 1941 m. rugpjūčio gale visi miestelio žydai buvo ¡kalinti šioje teritorijoje. Visos trys sinagogos buvo pilnos žmonių ir teritorija buvo stipriai saugoma. Kelios dešimtys vietinių gyventojų iš miestelio ir aplinkinių kaimų prisidėjo prie nacių. 1941 m. rugsėjo 10 d. miestelio žydai buvo nužudyti šalia miestelio esančiuose Kukumbalio smėlynuose.

Lietuvoje daug vietų, kur galima nusilenkti Lietuvos partizanams, ryšininkams, jų rėmėjams, politiniams kaliniams ir tremtiniams. Viena iš jų – Merkinėje, vad. Merkinės kryžių kalnelis. Šis memorialas iškilo čia 1989-1994 m. Spontaniškai, bet ir organizuotai. Prisimenant, kad šioje vietoje pokariu stribai ir sovietai užkasdavo nužudytus ir nukankintus Lietuvos Laisvės kovų dalyvius. Merkinės krašto miškuose pokariu įsikūrė ir operacijas vykdė tokios asmenybės kaip Juozas Vitkus-Kazimieraitis,  Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Vanagas savo atsiminimuose rašė: „Apskritai Merkinės batalionas visuomet patirdavo daugiausia partizanų aukų. Čia daugiausia žūdavo, bet daugiausia ir naujų į partizanų gretas įstodavo.  G a l i m a  tvirtinti, kad šiame Dainavos šalies kraštelyje partizanų buvo  g a u s i a u s i a, palyginti net su visa Lietuva". Daugumos žuvusių partizanų kūnai sovietų okupantų būdavo numetami ant miestelio aikštės grindinio, vėliau užkasami žvyrduobėse netoli stribynės. Žvyrduobės sovietmečiu paverstos stadionu. Vieta, kur gali būti šimtų Lietuvos sūnų kaulai, buvo užlyginta pasitelkiant traktorių vikšrus. Dabar jame - didžiausias memorialas Lietuvoje, kuriame įamžintos per 400 Dzūkijos partizanų atminimas.

Šv. Petro bažnyčia buvo pastatyta XVII a. II pusėje - sunaikinta 1822 m. gaisro metu

Tai yra bene vienintelė buvusi miesto bažnyčia, apie kurią nėra aptikta beveik jokios išsamesnės informacijos, nėra žinoma nei statybos intencija, nei priklausomybė. Pirmą kartą ši bažnyčia minima 1693-1695 m. seniūnijos inventoriuje. Tuomet nurodoma, jog tai buvęs naujas statinys. Pažymėtina, kad bažnyčia buvo pastatyta toje vietoje, kur buvo pradėjusios kurtis atskiros miesto kapinės. Archeologinių tyrimų metu fiksuota, jog šioje vietoje pradėta laidoti dar XVII a. vid. Pastatas buvo pastatytas bene aukščiausioje apgyvendintoje miesto vietoje ir turėjo pakankamai ryškiai dominuoti miesto panoramoje, ypač žvelgiant nuo Česukų kaimo pusės (nuo Gardino kelio). Žinoma tai, kad pastatas sudegė 1822 m. didžiojo miesto gaisro metu, vėliau čia tebuvo kapinės, kurios dar XIX a. II pusėje perkeltos į dabartinę miestelio kapinių vietą. Tarpukario spaudoje rašoma, jog ši vieta gyventojų vis dar buvo vadinta Šv. Petro vardu, svarbu ir tai, jog minima, kad ši kalva XIX a. II pusėje buvo gerokai nukasta. Po II pasaulinio karo, bažnyčios kalnelyje buvo įrengtos sovietinių karių kapinės.

Merkinės dominikonų vienuolynas buvo vienas seniausių dominikonų ordino vienuolynų ne tik dabartinėje Lietuvos teritorijoje, bet ir visoje buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vienuolynas buvo įkurtas net gi anksčiau nei kai kuriuose kituose istoriniuose valstybės centruose. 1605 m. pakviesti į Merkinę dominikonai LDK tuo metu turėjo vienuolynus tik Vilniuje ir neseniai įkurtą Seinų vienuolyną (1603 m.). Dominikonai į Merkinę atvyko miesto burmistro Kristupo Steponavičiaus kvietimu. Naujai pastatytai bažnyčiai buvo suteiktas Šv. Dvasios, Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Kazimiero titulas. Bažnyčia buvo stipriai suniokota XVIII a. pr. Šiaurės karo metu, išliko tik bažnyčios mūro sienos. Atstatant bažnyčią senoji mūrinė dalis buvo panaudota, kaip pastato presbiterija. Bažnyčios pastatas buvo išplėstas, tuomet pristatyta medinė dalis su dviem bokštais pastato priekyje ir vienu signaliniu pastato gale. Visas vienuolyno kompleksas smarkiai nukentėjo 1822 m. gaisro metu, 1831 m. sukilimo metu dalis vienuolyno mokyklos mokinių bei mokyklos vadovas Kazimieras Monkelevičius pasitraukė į Lenkiją ir prisijungė prie sukilėlių. Rusijos caras Nikolajus I gavęs raportą apie Merkinės dominikonų veiksmus raporte pieštuku pažymėjo: "<...> mokyklą uždaryti, vienuolius suimti ir nuvežti į Vilnių <...>". Mokykla ir vienuolynas buvo uždaryti ir dominikonų vienuoliai buvo įkalinti. Vėliau dominikonų vienuolyno pastatų liekanos buvo nugriautos. Taip baigėsi 200 metų veikusio vienuolyno Merkinėje istorija.

Merkinės šaulių būrio istorijoje, kuri prasidėjo dar 1920 m. , vienas įsimintiniausių įvykių buvo 1937 m., kada ant kalno, netoli piliakalnio buvo pastatyti Merkinės šaulių namai. Sprendimas statyti šauliams namus buvo priimtas dar 1930 m. 1936 m. valsčiaus taryba namų statybai skyrė sklypą. Statybai talkino vietos šauliai ir ugniagesiai, o jau 1938 m. Vasario 16-osios iškilmės buvo švenčiamos naujuose šaulių namuose. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai, Šaulių sąjunga buvo likviduota dar tais pačiais metais. Čia stovėjęs pastatas buvo sudegintas 1944 m. karo veiksmų metu vokiečiams traukiantis nuo Raudonosios armijos. Merkinėje šaulių namai buvo organizacijos centras, vyko kultūrinė veikla, kurtas muziejus, patalpomis naudojosi ir šaulių ugniagesių komanda. Šiandien šalia gatvės galima pamatyti tik nedidelį buvusio pastato pamatų kampą.