VII. Parapinė Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia
Pirmoji bažnyčia įsteigta 1387 m. - veikia iki šiol
Merkinės bažnyčios raidą galima skirstyti į kelis etapus.
Pirmasis etapas (medinės bažnyčios) – XIV a. antroji
pusė arba XV a. pirmoji pusė – XVI a. pabaiga – iki Merkinę nusiaubusių gaisrų.
Apie šio laikotarpio bažnyčios
pastatą duomenų nėra. Nors bažnyčios steigimas Jogailos
iniciatyva Merkinėje yra patvirtintas 1442 m. Kazimiero
Jogailaičio privilegijoje, tačiau nėra jokių tikslių duomenų,
kada pirmoji, tikėtina, medinė, bažnyčia buvo pastatyta.
Visos žinomos vėlesnės valdovų privilegijos bažnyčiai
nesuteikia jokių duomenų apie bažnyčios perstatymo
darbus arba mūrinės bažnyčios statybos intencijas.
Antrasis etapas sietinas su XVI a. pabaigos – XVII a.
pirmosios pusės laikotarpiu, kai Merkinėje iškilo dabartinė mūrinė bažnyčia. Išlikę XVI a. antrosios pusės – XVII a. pirmosios pusės architektūriniai bažnyčios
elementai, pastato mūro statybos technologijos leidžia jo
statybą datuoti XVI a. antrąja puse, tačiau dalis elementų
galėjo būti įrengta jau XVII a. pirmojoje pusėje. Tą patvirtina pirmasis istoriniuose šaltiniuose mūrinės bažnyčios
paminėjimas 1605 m. dar tuo metu gyvo Merkinės apylinkės bajoro Mikalojaus Godačevskio kriptos kontekste.
Tuo metu nėra jokių duomenų, koks buvo bažnyčios stogas ar kokią stilistiką atitiko bažnyčios frontonas. Mūro
struktūra, statybinės medžiagos liudija, kad pastatas iš
karto buvo statomas kaip gotikos ir renesanso architektūros sintezė. Bažnyčia jau nuo pastatymo laikų buvo
tinkuota, pastato cokolio linija papuošta renesansiniu
profiliu. Gotikai būdingų pagrindinių bažnyčios langų
palangių lygmuo buvo apie 0,6 m žemiau nei dabartinis
palangių lygis. Prie pastato galėjo būti priglaustas ne
vienas priestatas, tarp kurių ir šoninė koplyčia. Tokią
hipotezę gali patvirtinti Merkinės siuvėjų cecho nuostatuose minima koplyčia ir aptikta plati bažnyčios sienoje
užmūryta anga. Be to, bažnyčios galinėje dalyje iš lauko
pusės už presbiterijos buvo įrengta kripta. Nėra aišku,
ar šiam laikotarpiui vertėtų priskirti ir XIX a. pradžioje
minimą prie bažnyčios šoninio įėjimo buvusį prieangį.
Trečiajam etapui skirtinas XVII a. vidurio. – XIX a.
pradžios. laikotarpis, apie kurį duomenų yra gana mažai.
1663 m. bažnyčios vizitacijos akte rašoma, kad bažnyčia
smarkiai nukentėjo dėl karo su Maskva, pastatą atstatė
LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Tuo
metu buvo išsaugota dalis bažnyčios XVII a. pirmosios
pusės inventoriaus. Visi kiti žinomi istoriniai šaltiniai
iki pat XIX a. pradžios plačiau neapibūdina bažnyčios
pastato ir čia vykusių remonto ar statybos darbų.
Ketvirtajam etapui galima priskirti XIX a. pradžios. –
1884 m. laikotarpį, kuris pažymėtas bažnyčios niokojimu
ir prasta pastato būkle. 1812 m. pastatą nusiaubė Napoleono kariuomenė, jame įsirengusi sandėlį, 1822 m. sudegė
visas bažnyčios stogas, galbūt tuo metu nunyko ir senasis
bažnyčios frontonas. Nors bažnyčia ir veikė, bet didesnis
jos remontas įvyko tik po poros dešimtmečių, bažnyčios
šventorių apjuosus tvora ir pastačius varpinę. Tam tikri
bažnyčios remonto darbai vyko tiek išorėje, tiek ir viduje.
Atrodo, tik tada tinkamai sutvarkytas bažnyčios stogas.
Nepaisant to, bažnyčios fasadų būklė apibūdinama kaip
bloga iki pat 1884 m. pradėtų remonto darbų.
Penktasis etapas – tai 1884–1912 m. laikotarpis, kai
buvo suformuotas dabartinis bažnyčios vaizdas. 1884 m.
pastatytas naujas prienavis, užgožęs pagrindinį bažnyčios
fasadą. Tuo metu remontuojant bažnyčią buvo užmūrytas
šoninis įėjimas, naujai nutinkuoti fasadai. Ikonografinė
medžiaga liudija, kad dabartinis barokinių formų bažnyčios frontonas pastatytas pačioje XIX a. pabaigoje,
tuo metu čerpėmis buvo uždengtas stogas. Paskutiniai
didesni bažnyčios atnaujinimo darbai vyko 1912 m. – bažnyčios vidus buvo naujai ištapytas, iš pagrindinės bažnyčios erdvės dalis altorių perkelta į presbiteriją, grindys
išklotos cementinėmis plytelėmis.
Plačiau apie bažnyčią straipsnyje: Žygimantas Buržinskas, Merkinės parapinė bažnyčia:
architektūrinės raidos klausimai, in:
Archaeologia urbana II, sud. Raimonda Nabažaitė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2023, p. 89-115.