I. Magdeburgo teisė ir vaivadija

Savivaldos teisė 1569 m. - panaikinta 1795 m.

         1569 m. Gruodžio 7 d. Žygimantas Augustas Merkinei suteikė Magdeburgo teisės privilegiją (nuoroda į teisių privilegijos dokumento vertimą į lietuvių kalbą), kuri žymėjo miesto aukso amžiaus pradžią, kuri tęsėsi iki XVII a. vidurio karo su Maskva. Priešo kariuomenė tuomet apiplėšė bei sudegino miestą, išžudė didžiąją dalį gyventojų. 1655 m. valstybės seimas konstatavo: miestas „ugnies, maro ir priešo kareivių sunaikintas“. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras, atsižvelgdamas į miesto patirtus nuostolius, 6 metams Merkinę atleido nuo mokesčių. Miestas pamažu atsikūrė, tačiau neatgavo buvusios savo galios. Merkinė Magdeburgo teises trumpam buvo praradusi po 1776 m. po miestų reformos, tačiau savivaldos teises atgavo 1791 m., kurios egzistavo iki valstybės žlugimo 1795 m. 

- Su Magdeburgo teise miestas gavo nuosavą herbą - vienaragį.

Merkinės miesto urbanistinė raida XVI–XVIII amžiuje. Ž. Buržinsko straipsnis

II. Miesto rotušė

Pastatyta XVI a. pab. - nugriauta 1887 m.

         Apie rotušės išvaizdą ir struktūrą galima spręsti iš dviejų XIX a. piešinių ir pastato brėžinių, taip pat iš rašytinių bei archeologinių duomenų. Merkinėje rotušė buvo pastatyta miestui 1569 m. suteikus Magdeburgo teises. Archeologinių tyrimų duomenys rodo, jog pastatas galimai buvo išplėstas, perstatomas XVII a. I pusėje. Rotušė nukentėjo per XVII vid. karą, taip pat buvo niokota gaisrų XIX a. pr., tačiau iki pat nugriovimo 1887 m., buvo išlaikiusi daugiausiai renesansinių bruožų tarp visų tuo metu buvusių rotušių visoje buvusioje LDK teritorijoje. Rotušės pirmajame aukšte buvo krautuvių patalpos, o antrajame aukšte buvo įsikūrę vaito bei burmistro kambariai. XVII a. pab. šaltiniai rodo, kad į pastato antrąjį aukštą buvo patenkama tiesiogiai laiptais iš lauko. Tai būdinga ir kitoms to laikmečio rotušėms. XIX a. viduryje rotušės patalpose įsikūrė stačiatikių cerkvė. Tokios patalpos netiko cerkvės veiklai, tuo pačiu neatitiko vizualios objekto raiškos, būdingos tuometinės Rusijos imperijos cerkvėms. Rotušė buvo nugriauta ir jos vietoje, iš senojo pastato plytų buvo pastatyta tipinio projekto cerkvė (identiška stovi Tytuvėnuose). Tokiu būdu buvo sunaikintas centrinis ir miesto savivaldą bei valstybingumą menantis objektas. Tarpukario laikotarpiu, 1933 m. miestelio valsčiaus savivaldybė (tiesiogiai remdamasi rotušės sunaikinimu) nurodė cerkvę nugriauti, tačiau teisiniai ginčai užsitęsė iki II pasaulinio karo.

Plačiau: Žygimantas Buržinskas. Istorinė Merkinės rotušė. 2015 m.

Merkinės rinkos aikštė XVIII a. (spausti nuorodą)

III. Vazos namas

Statytas XVI a. II pusėje

Vazos namas yra pastatas, kuriame 1648 m. gegužę mirė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza IV. Statinys buvo pastatytas dar XVI a. pab. ir pirmasis žinomas jo valdytojas buvo Merkinės burmistras Tomas Karlovičius. XVII – XVIII a. pastato būklę nupasakoja išlikę miesto magistrato dokumentai bei turto inventoriai. XVII a. I pusėje pastatą valdė italų kilmės Merkinės seniūnas Mikalojus Scipioni Kampo ir Prūsijos bajoras Tobiasas Popelis. Valdovo mirties valandą šis pastatas greičiausiai ir priklausė minėtam T. Popeliui. XVIII a. I pusėje pastatas atiteko Merkinės jėzuitams. Po jėzuitų ordino panaikinimo XVIII a. pab. pastatas vėl atiteko į privačių asmenų rankas, vėliau buvo išnuomotas žydams. XX a. pr. pastatas buvo stipriai perstatytas, iš dalies perstatant vertingas statinio dalis. Tarpukariu pastate veikė progimnazija bei valsčiaus valdyba, sovietmečiu pastatas buvo paverstas bendrabučiu, tuomet buvo sunaikintos bet kokios statinio puošybos detalės. Šiuo metu pastatas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir laukia investuotojo.

Plačiau: Žygimantas Buržinskas. Vazos namas Merkinėje: galimybė atgimti: (nuoroda)

IV. Dominikonų vienuolynas ir Šv. Kazimiero bažnyčia

Įkurtas 1605 m. - panaikintas 1831 m., pastatai sunyko XIX a. I pusėje

Visi istoriniai ir kartografiniai duomenys rodo, kad dominikonų bažnyčia stovėjo kiek nuošaliau nuo aikštės senojoje Vilniaus gatvėje, o pats dviejų aukštų vienuolynas glaudėsi prie aikštės ir gatvės link dvaro kampe. 1820 m. vienuolyno inventoriuje nurodoma, kad mūrinė bažnyčia buvo pastatyta 1606-1610 m. burmistro Kristupo Steponavičiaus iniciatyva. Bažnyčiai buvo suteiktas Šv. Dvasios, Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Kazimiero titulas pagal joje buvusius altorius. Nors dar XVII a. pr. miesto aktuose aptinkamas tik Šv. Dvasios pavadinimas. Gali būti, kad Šiaurės karo metu bažnyčia buvo sugriauta, nes nurodoma, kad prieš naujos bažnyčios statybą iš jos tebuvo likusios sienos be skliautų. Šie mūrai buvo panaudoti, kaip naujai perstatomos bažnyčios presbiterija. Išlikę dokumentai liudija, kad naujos medinės bažnyčios statybos darbai vyko 1758 m. iš „geradarių“ lėšų. Nurodoma, jog du vidutiniai bokštai buvo bažnyčios priekyje, o gale virš altoriaus kilo signatūrinis bokštelis. Dar vienas bokštelis buvo virš bažnyčios frontono. Bokštų viršūnėse kilo geležiniai kryžiai.  Varpinė buvo kvadratinio plano ant mūrinių pamatų. Vienuolyno pastato perimetras gana aiškiai pavaizduotas ir XVIII a. pab. miesto plane. Jame matyti nemažas dviejų aukštų pastatas su dviem flygeliais. Visas kompleksas stipriai nukentėjo 1822 m. gaisro metu, vėliau pastatų liekanos buvo nugriautos.

Plačiau apie tai straipsnyje:

Žygimantas Buržinskas, Vytautas Levandauskas, Transformation of Dominican architectural heritage in the years of tsarist Russian occupation, Art History & Criticism / Meno istorija ir kritika 16 ISSN 1822-4555 (Print), ISSN 1822-4547 (Online) https://doi.org/10.2478/mik-2020-0002

V. Jėzuitų vienuolynas ir Šv. Kryžiaus bažnyčia

Įkurtas 1676 m. - pastatai sunaikinti XIX a. II pusėje

Šios vienuolijos valdomas pastatų kompleksas su pagrindiniais vienuolyno ir Šv. Kryžiaus bažnyčios mūrais buvo vieni labiausiai dominuojančių mieste. Pastatų kompleksas buvo išsidėstęs šalia parapinės bažnyčios, o teritorija buvo apribota iki šiol nepakitusių gatvių ir skersgatvių. Šios vienuolijos raida Merkinėje prasidėjo, kartu su Mykolo Kazimiero Paco tapimu Merkinės seniūnu. Tai jis ėmėsi atkurti miestą po smarkaus sukrėtimo XVII a. vid. kare. Dar XVIII a. pab. vienuolyno inventoriuje, tarp minimų buvusių archyve dokumentų buvo ir 1679 m. M. K. Paco fundacija. Šv. Kryžiaus bažnyčia buvo sujungta su vienuolyno dviejų aukštų pastatu. Mūrinis kompleksas buvo netinkuotas, bažnyčia neturėjo frontono. Šalia vienuolyno prie gatvės, šalimais parapinės bažnyčios buvo varpinė. Vienuolyno teritorijoje taip pat buvo įvairių kitų ūkinės paskirties pastatų (vienas jų buvo dviejų aukštų svirnas, kurio viršuje buvo įrengtas laikrodis). Šalia vienuolyno prie dabartinės J. Bakšio g. stovėjo ir mūriniai vieno aukšto mokyklos pastatai. Į vienuolyno teritoriją buvo patenkama pro didelius mūrinius vartus, kurių viršuje buvo kryžius. XVIII a. pab. panaikinus jėzuitų ordiną, vienuolynas atiteko dominikonų vienuoliams, kurie čia buvo iki 1831 m. sukilimo. Po jo vienuolynas buvo uždarytas, XIX a. II pusėje pastatas buvo parduotas iš varžytinių ir visi mūro pastatai buvo nugriauti. Zigmantas Glogeris apie 1872 m. apsilankęs Merkinėje rašė, jog vienuolynas tuo metu buvo griaunamas, o jo plytos buvo plukdomos Nemunu į Rumbonių kaimą.

Pagal: Buržinskas Ž., Merkinės miesto užstatymas XVI - XVIII a., Magistro darbas, 2016.

VI. Šv. Petro bažnyčia

Pastatyta XVII a. II pusėje - sunaikinta 1822 m. gaisro metu

Tai yra bene vienintelė buvusi miesto bažnyčia, apie kurią nėra aptikta beveik jokios išsamesnės informacijos, nėra žinoma nei statybos intencija, nei priklausomybė. Pirmą kartą ši bažnyčia minima 1693-1695 m. seniūnijos inventoriuje. Tuomet nurodoma, jog tai buvęs naujas statinys. Pažymėtina, kad bažnyčia buvo pastatyta toje vietoje, kur buvo pradėjusios kurtis atskiros miesto kapinės. Archeologinių tyrimų metu fiksuota, jog šioje vietoje pradėta laidoti dar XVII a. vid. Pastatas buvo pastatytas bene aukščiausioje apgyvendintoje miesto vietoje ir turėjo pakankamai ryškiai dominuoti miesto panoramoje, ypač žvelgiant nuo Česukų kaimo pusės (nuo Gardino kelio). Žinoma tai, kad pastatas sudegė 1822 m. didžiojo miesto gaisro metu, vėliau čia tebuvo kapinės, kurios dar XIX a. II pusėje perkeltos į dabartinę miestelio kapinių vietą. Tarpukario spaudoje rašoma, jog ši vieta gyventojų vis dar buvo vadinta Šv. Petro vardu, svarbu ir tai, jog minima, kad ši kalva XIX a. II pusėje buvo gerokai nukasta. II pasaulinio karo metais. bažnyčios kalnelyje, o gal net ir pačios bažnytėlės rūsiuose, buvo palaidota virš 200 sovietų karių, žuvusių ties Merkine. 

Pagal: Buržinskas Ž., Merkinės miesto užstatymas XVI - XVIII a., Magistro darbas, 2016.

VII. Parapinė Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia

Pirmoji bažnyčia įsteigta 1387 m. - veikia iki šiol

Apie šio laikotarpio bažnyčios pastatą duomenų nėra. Nors bažnyčios steigimas Jogailos iniciatyva Merkinėje yra patvirtintas 1442 m. Kazimiero Jogailaičio privilegijoje, tačiau nėra jokių tikslių duomenų, kada pirmoji, tikėtina, medinė, bažnyčia buvo pastatyta. Visos žinomos vėlesnės valdovų privilegijos bažnyčiai nesuteikia jokių duomenų apie bažnyčios perstatymo darbus arba mūrinės bažnyčios statybos intencijas. 

Antrasis etapas sietinas su XVI a. pabaigos – XVII a. pirmosios pusės laikotarpiu, kai Merkinėje iškilo dabartinė mūrinė bažnyčia. Išlikę XVI a. antrosios pusės – XVII a. pirmosios pusės architektūriniai bažnyčios elementai, pastato mūro statybos technologijos leidžia jo statybą datuoti XVI a. antrąja puse, tačiau dalis elementų galėjo būti įrengta jau XVII a. pirmojoje pusėje. Tą patvirtina pirmasis istoriniuose šaltiniuose mūrinės bažnyčios paminėjimas 1605 m. dar tuo metu gyvo Merkinės apylinkės bajoro Mikalojaus Godačevskio kriptos kontekste. Tuo metu nėra jokių duomenų, koks buvo bažnyčios stogas ar kokią stilistiką atitiko bažnyčios frontonas. Mūro struktūra, statybinės medžiagos liudija, kad pastatas iš karto buvo statomas kaip gotikos ir renesanso architektūros sintezė. Bažnyčia jau nuo pastatymo laikų buvo tinkuota, pastato cokolio linija papuošta renesansiniu profiliu. Gotikai būdingų pagrindinių bažnyčios langų palangių lygmuo buvo apie 0,6 m žemiau nei dabartinis palangių lygis. Prie pastato galėjo būti priglaustas ne vienas priestatas, tarp kurių ir šoninė koplyčia. Tokią hipotezę gali patvirtinti Merkinės siuvėjų cecho nuostatuose minima koplyčia ir aptikta plati bažnyčios sienoje užmūryta anga. Be to, bažnyčios galinėje dalyje iš lauko pusės už presbiterijos buvo įrengta kripta. Nėra aišku, ar šiam laikotarpiui vertėtų priskirti ir XIX a. pradžioje minimą prie bažnyčios šoninio įėjimo buvusį prieangį. 

Trečiajam etapui skirtinas XVII a. vidurio. – XIX a. pradžios. laikotarpis, apie kurį duomenų yra gana mažai. 1663 m. bažnyčios vizitacijos akte rašoma, kad bažnyčia smarkiai nukentėjo dėl karo su Maskva, pastatą atstatė LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Tuo metu buvo išsaugota dalis bažnyčios XVII a. pirmosios pusės inventoriaus. Visi kiti žinomi istoriniai šaltiniai iki pat XIX a. pradžios plačiau neapibūdina bažnyčios pastato ir čia vykusių remonto ar statybos darbų. 

Ketvirtajam etapui galima priskirti XIX a. pradžios. – 1884 m. laikotarpį, kuris pažymėtas bažnyčios niokojimu ir prasta pastato būkle. 1812 m. pastatą nusiaubė Napoleono kariuomenė, jame įsirengusi sandėlį, 1822 m. sudegė visas bažnyčios stogas, galbūt tuo metu nunyko ir senasis bažnyčios frontonas. Nors bažnyčia ir veikė, bet didesnis jos remontas įvyko tik po poros dešimtmečių, bažnyčios šventorių apjuosus tvora ir pastačius varpinę. Tam tikri bažnyčios remonto darbai vyko tiek išorėje, tiek ir viduje. Atrodo, tik tada tinkamai sutvarkytas bažnyčios stogas. Nepaisant to, bažnyčios fasadų būklė apibūdinama kaip bloga iki pat 1884 m. pradėtų remonto darbų. 

Penktasis etapas – tai 1884–1912 m. laikotarpis, kai buvo suformuotas dabartinis bažnyčios vaizdas. 1884 m. pastatytas naujas prienavis, užgožęs pagrindinį bažnyčios fasadą. Tuo metu remontuojant bažnyčią buvo užmūrytas šoninis įėjimas, naujai nutinkuoti fasadai. Ikonografinė medžiaga liudija, kad dabartinis barokinių formų bažnyčios frontonas pastatytas pačioje XIX a. pabaigoje, tuo metu čerpėmis buvo uždengtas stogas. Paskutiniai didesni bažnyčios atnaujinimo darbai vyko 1912 m. – bažnyčios vidus buvo naujai ištapytas, iš pagrindinės bažnyčios erdvės dalis altorių perkelta į presbiteriją, grindys išklotos cementinėmis plytelėmis.

Plačiau apie bažnyčią straipsnyje: Žygimantas Buržinskas, Merkinės parapinė bažnyčia: architektūrinės raidos klausimai, in:  Archaeologia urbana II,  sud. Raimonda Nabažaitė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2023, p. 89-115.

Merkinės parapinės bažnyčios skliautai Brolių Černiauskų nuotr.

Bažnyčia Muziejų nakties metu. 2024 m. Žygimanto Buržinsko nuotr.

 2024 m. Žygimanto Buržinsko nuotr.

VIII. Unitų cerkvė

Įkurta XVI a. - panaikinta XIX a. I pusėje

Senoji Merkinės stačiatikių, o vėliau unitų cerkvė buvo įsikūrusi prie Merkio upės. Nors pirmasis popo paminėjimas Merkinėje siekia 1514 m., tačiau pati cerkvė pirmą kartą paminėta 1558 m. miesto žemių inventoriuje. XVII a. pradžioje cerkvė buvo įvardinta Švč. Trejybės vardu. 1698 m. dokumente nurodoma, kad cerkvė ir ją supusi žemė po popo mirties buvo perduota tuo metu Merkinėje buvusiam jėzuitų vienuolynui, pagrindžiant tai faktu, kad mieste nebeliko „rusų“ tikėjimo žmonių. Vėlesnių duomenų apie cerkvę nėra iki pat 1837 m., kuomet, anot A. Miškinio, cerkvės pastatas stovėjęs nenaudotas ir buvo perduotas Vievio stačiatikių parapijai. Plečiant stačiatikių įtaką regione, cerkvė iš nuošalyje buvusios cerkvės buvo perkelta į Merkinės miestelį - į tuo metų jau uždarytą buvusį jėzuitų vienuolyną, vėliau į miesto rotušę.

Merkinės Švč. Trejybės XVII a. pab. inventoriaus fragmentas               

LVIA, Žygimanto Buržinsko nuotr.

IX. Upinis uostas

Veikė nuo XV a. iki XIX a. II pusės

Upinė laivyba buvo neatskiriama Panemunės miestų ir miestelių raidos dalis. Tai ne tik skatino prekybą, bet tuo pačiu praplėsdavo čia gyvenusių žmonių akiratį. Laivais keliavę to paties miesto gyventojai turėjo vieną ir pagrindinį upės kelią, kuris leisdavo pasiekti net Baltijos jūros pakraščius, Prūsijos teritoriją. Ankstyvuosiuose šaltiniuose, kurie siekia XVI-XVII a., uosto sąvokos miesto pakrantėje neaptinkame, tačiau sprendžiant iš dokumentuose minimų aplinkybių, tam tikra laivybai pritaikyta infrastruktūra turėjo būti. Dažniausiu atvėju minimi prie Nemuno buvę sandėliai, o taip pat nurodoma, jog gyventojai taip pat turėjo nuosavų upinių laivų – vytinių. Įdomu tai, kad dar 1556 m. pagal seną paprotį Merkinėje buvo iškraunama ir mieste parduodama druska, kuri buvo gabenama prieš upės srovę nuo Kauno į Gardiną. Jau po XVII a. vid. karo informacijos apie laivybą Nemunu randama kiek mažiau, tačiau akivaizdu, kad ji vyko. Dar 1693 - 1695 m. seniūnijos inventoriuje nurodoma, kad nuo kiekvienos vytinės, kylančios „į viršų“ (prieš srovę), buvo imamas 15 grašių mokestis. 1794 m. miesto inventoriuje rašoma, kad Merkio ir Nemuno upės buvo tinkamos laivybai ir čia buvo uostas išsidėstęs prie Nemuno kranto. XX a. pr. fotografijose, kuriose fiksuota Nemuno ar Merkio pakrantės, su laivyba susijusių pėdsakų jau nematyti, tačiau miestelio pakrantes vis dar pasiekdavo laivai.

Pagal: Buržinskas Ž., Merkinės miesto užstatymas XVI - XVIII a., Magistro darbas, 2016.

X. Karališkas dvaras

Atskira nuo miesto erdvė, ne kiekvieno miestiečio akiai skirta vieta, kuri atliko ne tik reprezentacinę paskirtį ir buvo skirta garbių svečių apsilankymu, bet ir buvo kaip seniūnijos centras. Dvarvietė kūrėsi seniausioje miesto dalyje, buvusio papilio teritorijoje. Iš istorinių šaltinių matyti, kad dvarvietėje stovėjo daugiausiai mediniai pastatai, tačiau jau XVIII a. II pusėje atsirado fachverko elementų tarp ūkinių pastatų. Tiek XVII a. II pusės dokumentuose, tiek ir vėlesniuose galima įžvelgti tai, kad dvarvietė turėjo gerąjį, reprezentacinį kiemą ir ūkinę dalį, palivarką. Reprezentacinė erdvė buvo pietinėje teritorijos dalyje, kurioje stovėjo pakankamai puošnūs nemažo dydžio mediniai rūmai, iš jos atsiverdavo vaizdas į Merkio ir Nemuno santaką. Apie pačią dvarvietę ir jos įrengimą gali šį tą pasakyti ir ją valdžiusių giminių pavardės, kurios atstovavo LDK valdžios elitą. Teritorija skirtingais laikotarpiais buvo valdoma tokių asmenų kaip Mykolas Glinskis, Jurgis Radvila, Stanislovas Astikas, Bona Sforca, Mikalojus Radvila, Vladislovas Vaza IV, Mykolas Kazimieras Pacas, Kazimieras Jonas Sapiega ar Motiejus Oginskis .

Plačiau apie tai straipsnyje: 

Žygimantas Buržinskas, Merkinės karališkas dvaras XVII-XVIII a., Dainava, 2019/Nr. 2(38), 3-14.

Dvaro rūmų lokalizacija pagal XVIII a. pab. miesto planą                sudarė Žygimantas Buržinskas