Vazos namas

Lankydamasis Merkinėje jis žinoma tiesiogiai apie ją žinojo dėl Vladislovo Vazos mirties. Sugebėjo patekti į tuo metu apleistą Vazos namą. Jis rašo: ,,Prieš trisdešimt penkerius metus šis namas dar buvo gyvenamas, šiandien, be stogo ir langų, liūdnai stovi, tėra griuvėsiai. Įžengiau vis dėlto į juos - ir, pilnas didžių prisiminimų, įsivaizdavau karaliaus menes, pilnas išdidžių ponų; regėjau Kazanovskį, Osolinskį, Radvilą su sabalų kailiniais, stovinčius prie paties Vladislovo. Apsižvalgiau - ir griuvėsių kampuose pamačiau kelias ožkas, ieškančias pavėsio šioje apleistoje pastogėje.

Tas reginys - kaip liūdnas priminimas permainingų žmonių likimų ir visur mano krašte regimų griuvėsių - suspaudė širdį, aptemdė mintis sunkiais apmąstymais. Ilgai būčiau grimzdęs į tą liūdesį, jei nebūčiau prisiminęs, jog ne tik ši laikinoji mūsų karaliaus buveinė, bet ir didingi rūmai, ir ištisi miestai pakluso liūdno likimo smūgiams."

Po šių įspūdžių jis prideda eiles

________

Kas gi pasaulyje pastovu

Kas gi pasaulyje pastovu?

Žmogus – jo darbai didingi,

Stebuklai aukštų rūmų,

Vyro jėga, moters grožis žavingas –

Visa tai laikas negailestingas

Griauna, naikina ir verčia pelenais.

Kur tie, kas tūkstančiais siuntė prie vartų išdidžių

Palmyra ir Tėbai puikūs?

Kur Atridų Mikėnai?

Kur Memfis, Korintas ir Atėnai?

Jų nebėra – ir smalsus keleivis veltui

Klausia jų vardų, kurių niekas nebemini.

Taip buvo – ir taip bus!

Veltui žmogaus mintis,

Svajodama apie amžinybę,

Išdidžiai užsispiria sapnuose.

Nežino, apsvaigusi nuo savo puikybės,

Kad kas šiandien garsus, rytoj bus užmirštas,

Kad valstybės, nors beribiai piešia savo troškimus,

Turi savo pakilimų ir žlugimų eiles.

Ak, kaip menkos mūsų pastangos ir siekiai!

Laikas, skrisdamas savo sparnais,

Nugriauna ir miestus, ir karalystes

Julianas Ursynas Nemcevičius