Ar Lietuva tikrai yra sausumos kraštas? Laivybos Nemuno vidurupyje istorija

Dr. Žygimantas Buržinskas, Merkinės muziejaus direktorius, archeologas, istorikas

Kai kalbame apie laivybą Lietuvoje, vis skubame save sumenkinti ir nepagrįstai kuklintis. Kokia ten laivyba, juk Lietuvoje jos niekada nebuvo! Kai kas pavadina Lietuvą išskirtinai sausumos kraštu. Suprask, praeityje nei valdovai, nei paprasti gyventojai laivo nebuvo matę, upėmis tebuvo plukdoma mediena. Iš tiesų anksčiau Nemunu ir kitomis Lietuvos upėmis zujo laivai, o upinio uosto sąvoka jau buvo vartojama ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.

Upinė laivyba Lietuvoje virė ištisus amžius, o didžiųjų Lietuvos upių pakrantėse veikė uostai. Pradėkime nuo viduramžių. Tais laikais, jei šalis prekiaudavo, ji privalėjo vystyti laivybą. Mat arkliais traukiamais vežimais nenugabensi didelių krovinių ilgesnį atstumą, o ir sausumos keliai anuomet buvo ne itin tinkami plačiajai prekybai. Jūrų uostų atsiradimas, taip pat buvo tiesiogiai susijęs su vidaus vandenų struktūra. Būtent upėmis atkeliaujantys laivai gabendavo į jūrų uostus prekes, tokie didieji prekybiniai jūrų uostai, kaip Gdanskas, Karaliaučius ar Ryga ne veltui kūrėsi prie didžiųjų upių. Būtent dabartinės Lietuvos teritorija, kurios didesnę dalį apima Nemuno upės baseinas, tiesiogiai prekybine prasme buvo susijusi ne su Klaipėda, o su Prūsijos kunigaikštystės, o ir vėliau karalystes sostine Karaliaučiumi. Taip prekybos kelias tęsėsi ne tik Nemunu, bet ir Priegliaus upe, taip pat dalis prekybos kelio tęsėsi Neries upe nuo pat Vilniaus, o Kaunas buvo tapęs pagrindiniu upiniu uostu.

1600 m. Gardino miesto panorama su Nemuno pakrante ir upėje matomais laivais. Autorius Tomas Makovskis

Turėjome ir tradicinius Lietuvai būdingus laivus – vytines, o jais plaukiojusius vadiname vytininkais. Laivyba Lietuvoje pradėjo sparčiai augti XVI amžiuje. Tada sustiprėja prekybiniai ryšiai su Vakarų šalimis. Iš Nemuno aukštupio plukdyta mediena, žemės ūkio produkcija, net ir druska. Iš Dzūkijos, garsi drevine bitininkyste, plukdytas vaškas – tuo metu labai vertinga prekė.

Gardino mieste, Nemuno pakrantėje stovinčios vytinės. Napoleonas Orda. XIX a. II pusė

Žvelgiant į Neries upę, Lietuvos sostinėje Vilniuje upinis uostas minimas net ir XVII a. poezijos kūriniuose, kuriuose minimas triukšmingas miesto uostas. Rašoma, kad pirkliai miestą pasiekdavo taip pat iš minėtos Prūsijos.  XVII a. Abiejų Tautų Respublikos poezijos genijus Motiejus Kazimieras Sarbievijus rašė apie derlių nešančius laivus Neries upe.[1]

Iš Nemuno aukštupio vytinės plaukdavo nuo Mastų ar žemiau Gardino miesto, praplaukdavo Merkinę, Kauną, tada sukdavo į Nemuno atšaką - Giliją. Ja pasiekdavo Kuršių marias, iš jų – Labguvą,  tada per Deimeną išplaukdavo į Priegliaus upę ir pasiekdavo Karaliaučių. Dešiniajame Priegliaus krante prie Karaliaučiaus buvo lietuvių priemiestis, iki šių dienų neišlikęs. Šiems laivams vadovavo vytinių škiperiai, kurie minimi įvairiuose dokumentuose.

Maždaug 20 metrų ilgio laivai, išsikrovę Karaliaučiuje, atgal būdavo partempiami pakrante laivus tempiančių žmonių. Dažniausiai laivai būdavo pakraunami įvairių, jūrų uoste įsigytų prekių. Pavyzdžiui Merkinėje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos buvo nustatyti mokesčiai už pratempiamas vytines Nemuno upėje. Kalbant apie laivybos intensyvumą, Antanas Kazimieras Sapiega savo dienoraštyje rašo apie „rudeninį plukdymą“. Tada, nudirbus laukus, intensyviai plukdyta žemės ūkio produkcija. Apskritai vytinės minimos labai skirtingais metų laikais. Būdavo plaukiama net ir vėlyvą rudenį. Pati laivyba turi iki šiol ir legendinių pasakojimų. Pavyzdžiui, Liškiavos bažnyčia nuo seno garsėja stebuklinga Budslavo Dievo Motinos paveikslo kopija. Pasak legendos, tą paveikslą vytininkas rado Priegliaus upėje ties Karaliaučiumi ir padovanojo Liškiavos dominikonams. Beje, kažkodėl šiuolaikinėje lietuviškoje istoriografijoje kalbama apie sielininkus aptikusius šį paveikslą, tačiau 1755 m. aprašytoje radimo aplinkybių istorijoje minimi būtent vytininkai.[2]

XX a. pr. Vilniaus gubernijos žemėlapio fragmentas. Merkinėje ir Alytuje pažymėti prie Nemuno esantys uostai

Žvelgiant į  Merkinės istorinius dokumentus, daug jų byloja apie laivybos svarbą Nemune. Merkinėje XVII-XVIII amžiuje veikė uostas. Netoli upės stovėjo ir sandėliai, kuriais naudojosi ne tik dvaras, bet ir miesto pirkliai. Merkinės seniūnai iš anksto per agentus užsisakydavo prekių. Tad vytininkai atplaukę į Karaliaučių nesidairydavo bet ko – imdavo ir kraudavo tai, kas užsakyta. Tarp Merkinės dvaro dokumentų galima rasti duomenų ir apie vytinės pirkimą. Viename iš miesto gyventojų testamente dar XVII a. minima vytinė, kuri „dar nei karto nebuvo plaukusi į Karaliaučių“. Šiame mieste nakčiai pailsėti švartuodavosi, taip pat ir praplaukiantys vytininkai. Iš to pasipelnydavo ir vietos smuklės. Vienu metu Merkinėje veikė ir laivų statykla. Šalia, XX a. pab. yra surastos ir istorinės vytinės liekanos. XVIII a. pab. Merkinėje miestiečiai kalbėjo apie poreikį valyti Nemuno vagą, kad laivybai būtų mažiau kliūčių. Vietos gyventojų atsiminimuose užfiksavo, kad prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo atliekami Nemuno vagos valymo darbai. Iš upės vidurio buvo traukiami dideli akmenys ir verčiami pakrantėje. XX amžiaus pradžioje Nemunu pro Merkinę jau plaukiojo ir garlaiviai. Viename iš XX a. pr. Vilniaus gubernijos žemėlapių Nemune ties Merkine ir Alytumi pažymėti uostai. Laivyba tarp Gardino ir Alytaus faktiškai sustojo po konflikto su Lenkija. Tada nustatyta demarkacinė linija, per kurią nevyko jos judėjimas nei sausuma, nei vandeniu. Pastebėtina, kad Gardine laivyba buvo vykdoma ir toliau, čia Nemune plaukiojo ne vienas garlaivis.

Šiandien Nemuno pakrantės Dzūkijoje atrodo nepaliestos žmogaus. Tai – praėjusio šimtmečio bei paskutiniųjų dešimtmečių kaimų nyksmo rezultatas. Šiandien gamtosauginis žvilgsis be abejonės svarbus, Nemuno unikalumas verčia žvelgti į šią upę itin atsargiai. Vis dėlto neužkirskime kelio upinės laivybos tradicijų grąžinimui, ypač kartais nepasvertai ignoruojant šios upės istorinę laivybos praeitį, kuri Nemuno vidurupyje, taip intensyviai vyko.

Komentarų nėra

Atsakykite