Liongino Baliukevičiaus-Dzūko portretas Merkinėje
Artėjant Dainavos apygardos partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko (1925-1950) šimtosioms gimimo metinėms (LR Seimas 2025 m. paskelbė Lietuvos partizano Dzūko metais), šiandieną Prancūzų instituto Lietuvoje iniciatyva Merkinėje ant vienos iš tilto per Nemuną kolonų Prancūzijos dailininkas Christian Guemy su kolega specialia technika nupiešė Dzūko portretą. Tai vienas iš mūsų Prancūzijos draugų renginių „Prancūzijos atgarsiai Lietuvoje” projektų, skirtų pagerbti žymiausių su totalitariniais ar autokratiniais režimais kovojusių lietuvių atminimą.
Dėkojame Loic Salfati, kultūrinio bendradarbiavimo atašė Lietuvoje, taip pat Prancūzų instituto Lietuvoje direktoriui Pascaliui Sliwanskiui, kurie labai daug prisidėjo prie šios idėjos realizacijos Merkinėje.
Apie Lionginą Baliukevičių-Dzūką (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro parengta informacija):
„Tėvynės gerovei jokia auka nėra per didelė. Kiekviena auka yra teisinga ir reikalinga, jeigu ji prisideda prie Tėvynės kančių palengvinimo… Mes turime tik vieną tikslą, tik vieną idėją – Laisvą Lietuvą…“
(Iš L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio)
1950 m. vasarą LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojui plk. A. Leonovui pateiktoje ataskaitoje pranešta, kad 1950 m. birželio 24 d. naktį, 2.15 val., Lietuvos SSR MGB 2-N valdybos operatyvinė grupė ir 4-osios šaulių kuopos kareiviai likvidavo Lietuvos partizanų Dainavos apygardos štabo vadovybę. Vadovaujami plk. Vukolovo, vedami MGB agento, išdaviko Vasario (Kazys Kalanta-Aidas), okupantai Žaliamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje, sunaikino partizanų bunkerį.
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas
Žuvo Dainavos apygardos vadas LIONGINAS BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS, Kosto, g. 1925 m., jo adjutantas ir apygardos laikraščio redaktorius AUGUSTINAS BABRAUSKAS-RADVILA, ŠVEDRYS, g. 1928 m., Šarūno rinktinės štabo narys, Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Antanas Vailionis-Špokas, Antano, g. 1913 m., ir eilinis partizanas Anastazas Kaknevičius-Švidrys, Petro, g. 1913 m. Pastarąjį, saugojusį priėjimą prie bunkerio, nužudė agentas Vasaris.
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje. Baigęs Alytaus gimnaziją, 1943 m. įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. Pirmojo kurso studentas, patriotinių įsitikinimų vedamas, 1944 m. užsirašė į gen. P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę. 1944 m. gegužės 15 d. vokiečiai suėmė P. Plechavičių, štabo karininkus ir paskelbė, kad Vietinė rinktinė paleidžiama. Išformavus rinktinę, 1944 m. liepos mėn. L. Baliukevičius įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Vėliau jis su nuoskauda prisiminė: „Iš Tėvynės apsaugos būrių nieko neišėjo. Mes visi tikėjome, kad tėvynę ginti galima ir su šlykščia vokiška uniforma. Bet vokiečiai nuo komunistų daug kuo nesiskyrė. Mus apgavo ir išnaudojo…“ Apie 3500 vyrų buvo išvežta į Vokietiją darbams koncentracijos stovyklose bei aerodromų apsaugai. 1944 m. pabaigoje į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromų išvežtas ir L. Baliukevičius. 1945 m. gegužės 15 d. kaip vokiečių eilinis jis pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Perėjęs kelis lagerius Rytų Europoje ir Ukrainos anglies šachtas, iš lagerio pabėgo ir 1946 m. vasaros pabaigoje parsigavo į Lietuvą.
Lietuvoje L. Baliukevičius iš karto įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimo judėjimą. 1946 m. pavasarį susivieniję Dzūkijos partizanai įkūrė Dainavos apygardą. Jos teritorija apėmė dabartinius Alytaus, Lazdijų, Varėnos rajonus bei greta esančių Marijampolės, Prienų, Trakų ir Šalčininkų rajonų dalį. 1946 m. rugsėjo 1 d. L. Baliukevičius buvo priimtas į Dzūkijos krašto Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupę eiliniu kovotoju. Grupei vadovavo vienas narsiausių Dzūkijos partizanų vadų – Vaclovas Voveris-Žaibas. Dzūkas dalyvavo keliose kautynėse, jam teko padirbėti su kitu politinės kovos ginklu – pogrindžio spauda. Partizanų vadai pastebėjo L. Baliukevičiaus-Dzūko literatūrinius sugebėjimus, analitinį mąstymą bei pareigingumą. 1947 m. vasario 1 d. jis buvo paskirtas Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą ir informaciją. 1947 m. rugpjūčio mėn. žuvus Dainavos apygardos vadui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui, rugsėjo 24–25 d. Dainavos apygardos vadų susirinkime Marcinkonių valsčiaus miškuose naujuoju apygardos vadu buvo išrinktas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Pastarasis kreipėsi į V. Voverį-Žaibą, kad šis leistų paimti Dzūką į naujai kuriamą apygardos štabą. L. Baliukevičius buvo paskirtas apygardos vado adjutantu, o netrukus ir spaudos bei propagandos skyriaus viršininku. Naujasis štabas atgaivino Dainavos apygardos partizanų laikraščio „Laisvės varpas“ leidimą. Tiražas siekdavo iki 1800 egzempliorių.
L. Baliukevičiaus partizaninė kova nepraėjo be pėdsakų jo šeimos likimui: 1947 m. gruodžio 19 d. į Sibirą buvo ištremta mama Joana Baliukevičienė, konfiskuotas visas šeimos turtas. Jaunesnysis brolis Kostas taip pat tapo partizanu Rainiu-Tyliumi. Jis žuvo 1951 m. vasario 16 d., eidamas Pietų Lietuvos srities partizanų Visuomeninės dalies viršininko pareigas.
1948 m. L. Baliukevičiui-Dzūkui apygardos vadas suteikė partizanų puskarininkio laipsnį, o LLKS Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto 1949 m. vasario 16 d. įsakymu jam buvo suteiktas partizanų leitenanto laipsnis.
1949 m. gegužės 19 d. įvykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje L. Baliukevičius-Dzūkas buvo vienbalsiai išrinktas apygardos vadu, kartu pavedus laikinai eiti ir Kazimieraičio rinktinės vado pareigas. Jis perėmė vadovavimą apygardai nepaprastai sunkiu metu. Viltis sulaukti pagalbos iš užsienio jau buvo išblėsusi. Vien tik per pirmuosius šešis 1949 m. mėnesius žuvo 121 partizanas. Naujasis apygardos vadas energingai ėmėsi atkurti netekčių išretintą organizacinę struktūrą. Nors ir labai stigo prityrusių vadų bei intelektualių pajėgų, apygardos štabui pavyko organizuoti ir toliau leisti įvairią pogrindžio spaudą.
L. Baliukevičius-Dzūkas 1949 m. gruodžio 24 d. ir 1950 m. sausio 10 d. Pietų Lietuvos srities vado buvo apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais).
L. Baliukevičius buvo tikras idealistas, besąlygiškai atsidavęs vieninteliam tikslui – Lietuvos nepriklausomybės atgavimui. Kartu jis buvo blaivaus proto, kritiškai mąstantis, analizuojantis problemas, ieškantis sprendimų partizanų vadas. Visa tai atsispindi jo ataskaitose vadovybei, taip pat jo dienoraštyje. Šie autentiški dokumentai puikiai padeda pokario kovų tyrinėtojams suvokti tų dienų istoriją. Iš dienoraščio aišku, jog L. Baliukevičius-Dzūkas žinojo savo lemtį – kad laukia jo žūtis, ir buvo tam pasirengęs, kaip ir artimiausi jo kovos draugai. Vienas jauniausių Lietuvos partizanų vadų liko ištikimas Lietuvos partizano priesaikai – gyvas priešui į rankas nepasidavė, žuvo būdamas 25-erių metų. Trumpas, bet herojiškas jo gyvenimas ir auka Tėvynei – tikras patriotizmo pavyzdys.
1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Lionginui Baliukevičiui-Dzūkui suteiktas pulkininko laipsnis ir Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas. Žūties vietoje 2000 m. pastatytas atminimo ženklas.